Marius Katiliškis: fotografijose išsiliejęs gyvenimo vynas
Švenčiame Mariaus Katiliškio 105-ąjį gimtadienį. Galingai šakotą ir iškalbų. Lietuvių prozos didžiūnas, Pasvalio viešosios valstybinės bibliotekos vedėjas, kūręs vokiečių okupacijos metais Pasvalio kultūrinį renesansą, ataidintį iki šiolei, su Tėvynės apsaugos rinktinės kariais 1944-ųjų rudenį praėjo visą kruviną karo kelią iki Dancigo pragaro. Nepasitraukė kaip kiti. Buvo vienas iš tų retuolių, kurie, puikiai suvokę Vakarų valstybių išdavikišką politiką, niekad netikėjo greitu grįžimu Lietuvon: „Visi guodėsi greitai sugrįžti. Tik aš vienas tuom netikėjau...“ Nei Vokietijoj, nei Amerikoj nerado užuovėjos ir egzistencinio nusiraminimo. „Gilūs vyno rūsiai nesušildė mano kraujo“, – veržiasi jo klajonių dienoraščio žodžiai. Negalėjo sušildyti. Iki pat mirties kankino savosios žemės prarastis.
Bet kūryba ir neišduota Lietuva viską atperka. Paliko mums kaip testamentą tikrą lietuvišką žodį, knygosna sudėtą.
O Zina Katiliškienė – poetė Liūnė Sutema dovanojo mums jo gyvenimą, išsiliejusį kaip įvairiaskonis vynas kelių laikotarpių fotografijose.
