Plaukiam ieškoti Pasvalio miesto ištakų: valčių žygis Mūšos upe

Maršrutas: Migoniai–Ąžuolpamūšė

Maršruto tikslas: plaukiant valtimis vaizdingomis vietomis Mūšos upe nuo Migonių iki Ąžuolpamūšės piliakalnių sustoti prie pakelėje viens po kito kairiajame ir dešiniajame upės krantuose išsidėsčiusių senkapių, kapinynų, senovės gyvenviečių, akivaizdžiai susipažinti su krašto priešistorę liudijančiais archeologijos paminklais, surasti Pasvalio ištakas

Maršruto ilgis 17 km

Trukmė – 1 viena diena

Maršruto objektai

Migonių piliakalnis

Ustukių laidojimo vieta ir senovės gyvenvietė

Vytartų senovės gyvenvietė

Papyvesių senkapis ir senovės gyvenvietė
Vaidžiūnų kapinynas

Vaidžiūnų senovės gyvenvietė

Pamiškių senkapis

Pamiškių senovės gyvenvietė

Ąžuolpamūšės piliakalnis

Kelionės pradžia: Migonių piliakalnis. Į jį pateksime keliaudami nuo Pasvalio senuoju Joniškėlio vieškeliu. Ties Šimonių kaimu, dešiniajame Mūšos krante, nutolusiame nuo Pasvalio 6 km, šalia Mūšon įtekančio Pušynės upelio pamatysime iškylantį gražuolį, legendomis apipintą piliakalnį. Pasivaikščiokime, pasigrožėkime, paklausykime kelionės vadovo pasakojamų legendų. Piliakalnis stačiašlaitis, 7–10 m aukščio. Įkopę į viršūnę, surasime apie 30 metrų skersmens apskritą aikštelę, apjuostą pylimu. I tūkstantmečiu – XIII a. datuojamas piliakalnis saugojo prie Mūšos IX a. įsikūrusią žiemgalių gyvenvietę nuo priešų. Įsiminkime ir kitus jo vardus: Šimonių, Paberžių, Sindriūnų. Seniau dar buvo vadinamas Gužučkalniu, Velniakalniu. 

Atidarę kelionės maršrutą, sėdame į žygiui paruoštas valtis ir leidžiamės pasroviui.

Priplaukę Ustukių Antano Smetonos tiltą, valtis švartuojame prie kairiojo kranto. Pro Ustukių kaimo stogastulpį einame senojo Ustukių kaimo keliu iki kapinių, antrojo kelionės objekto. Jose atsiveria Ustukių senovės laidojimo vieta ir senovės gyvenvietė, datuojama V–IV a. Neatmetama versija, jog šioje vietoje galėjo būti supiltas vienas didelis ar keli mažesni ankstyvesni senojo geležies amžiaus pilkapiai. Vėliau, apie  XVIII a. senovės laidojimo vietoje įkurtos kaimo kapinės, kurios XIX–XX a. aptvertos akmenine tvora ir lygintos. Lyginimo metu galėjo būti išskleistas čia buvęs romėniškojo laikotarpio didelis pilkapis. Senovės gyvenvietėje rasta titnago dirbinių, lipdytinės keramikos ir kitokių gyvenvietėms būdingų radinių, datuojamų nuo paleolito iki ankstyvojo geležies ar žalvario amžiaus. Susimąstykime: tik tokioje vietoje gali patirti geležies amžiumi prasidedančio istorinio laiko alsavimą. Ir norą – tapti archeologu...
Apsižvalgę, įvertinę vietovės dabartinę situaciją, grįžtame prie valčių. Plaukiame link netoliese kairiajame krante stovinčio apleisto Vitartų dvaro, praplaukiame jį, į Mūšą įtekantį Maišiogalės upelį ir už jo atvinguriuojantį kitą, visai mažiuką bevardį upelį, „metame inkarą" prie įspūdingo tarsi iš molio nulipdyto aukšto kranto. Išlipę pasukame truputį atgal, iki bevardžio upelio, keletą žingsnių pakylame aukštyn ir išvystame nedidelę, 0,17 ha ploto Vitartų senovės gyvenvietę. Jos situacija nusakoma: į pietus nuo kelio iš Pervalkų į Pasvalio–Vaškų kelią, į šiaurės vakarus nuo Mūšos ir bevardžio upelio santakos. Vieta graži: susikertantys Mūšos ir upelio slėniai, priekyje į rytus status aukštas upės krantas, iš kitos pusės žemyn krintantis nuo Gipiškių atvingiuojantis Maišiogalės upelis, ošiantys dvaro medžiai. Archeologai gyvenvietę datuoja I tūkstantmečiu po Kristaus. Mažas niekuo neišsiskiriantis žemės plotelis, bet didžia senove paženklintas, primenantis čia gyvenusius mūsų protėvius. Archeologų žvalgytas, rastas kultūrinis sluoksnis su molio tinko gabalėliais ir puodų šukėmis. Pabandykime įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti vienoje perkasoje atidengtas apie 1 m skersmens židinys, apdėtas nedideliais akmenukais...

Pasiraitoję rankoves užgulame irklus ir plaukiame Mūšos vingiais pro vaizdingais kalnais pasipuošusius krantus, pro Petro Vileišio apdainuotą Parvalkų kaimą, pasiekiame ištuštėjusį Vaidžiūnų kaimą ir ties juo įtekančią Lėvenį. Šįkart valtis plukdome prie dešiniojo kranto. Prieš mus – aukštas šlaitas, kurio viršuje – pakaruoklių kapeliai. Ir čia pat pasitinka Papyvesių senkapis ir senovės gyvenvietė – unikalus akmens amžiaus paminklas Šiaurės Lietuvoje. Išsidėstę ant nukastos ir erodavusios kalvos, apsodintos kalnų žemaūgėmis pušaitėmis ir nuo Mūšos upės kranto linijos nutolę apie 33 m rytų kryptimi, 0,18 km į šiaurės rytus nuo Mūšos ir Lėvens santakos. Išlikusi smėlinga kalva užima apie 420 m² teritoriją. Senkapis ir gyvenvietė patraukia gausiais radiniais – archeologų žvalgytame plote rasti net 532 titnaginiai, keramikiniai, metaliniai radiniai. Gerai apsižvalgykime: o gal teks laimė surasti lietaus išplautą senovinę segę...

Iš čia žvilgsnis krypsta į Vaidžiūnų kapinyną ir senovės gyvenvietę. Jie visai čia pat ir nuo kalnelio gerai matyti – tereikia perplaukti skersai Mūšą. Geriausias orientyras – Vaidžiūnų kapinės, vietinių gražiai kapeliais vadinamos. Kapinyno vieta - 70 m į pietvakarius nuo Vaidžiūnų kaimo kapinių. Deja, tik vieta. Norint surasti kapinyną, čia atkeliauti reikėjo daug anksčiau, kuomet potvyniui nuplovus paviršių, atsidengė žalvarinių dirbinių, kaukolė ir akmenų „pamatai" . O dabar belieka patikėti liūdnomis 1991 m. vykdytų žvalgomųjų archeologinių tyrimų išvadomis: žvyro karjeras sunaikino svarbų senovės paminklą. Tačiau nusiminti nereikia. Pasižvalgykime po aplink kapines besidriekiančią Vaidžūnų senovės gyvenvietę. Ir pasiklausykime... 1990 m. Lietuvos istorijos instituto žvalgomosios ekspedicijos metu aptiktos trys Vaidžiūnų senovės gyvenvietės. Senovės gyvenvietė I fiksuota į šiaurę nuo Lėvens ir Mūšos santakos, į pietvakarius nuo Vaidžiūnų kaimo kapinių, II-oji – 100 m į vakarus nuo Pravalkos ir Mūšos santakos, ariamame lauke, III-ioji – į šiaurę nuo Pravalkos ir Mūšos santakos. Gyvenvietės plotas – 5,45 ha. Na o radinius norintys galės pamatyti  Pasvalio krašto muziejuje. Turtingos šios vietos. Nesinori palikti tokios priešistorinės aplinkos.

Vėl sėdame į valtis ir iki pat buvusio Pamiškių kaimo plaukiame nenutoldami nuo kairiojo kranto. Išvydę Mūšon savo vandenis plukdančią Pyvesą sustojame. Mūsų laukia Pasvalio pradžių pradžia. Pirmiausia pasitinka Pamiškių senkapis. Vietovė: 1.65 km į šiaurės rytus nuo Lėvens ir Mūšos santakos,  0.15 km į šiaurės vakarus nuo Pyvesos ir Mūšos santakos. Datuojamas XIII–XVI a. Teritorijos plotas – apie 270 m ilgio rytų-vakarų kryptimi ir iki 120 m pločio. 1973 m. atidengti 65 apardyti griautiniai kapai, rasta XVII a. čia stovėjusio dvaro liekanų, pamatų, plytgalių, koklių fragmentų. Dosnus senkapis, dovanojęs net 312 įvairiausių dirbinių (pentiniai siauraašmeniai ir plačiaašmeniai kirviai, peiliai, vedega, įmoviniai geležiniai ietigaliai, kalavijai su plačia geležte, žalvarinės apyrankės, antkaklės, vainikai-apgalviai, smeigtukai su kryžmine, trikampe ar žiedine galvute bei grandelėmis, gintaro karoliai, šukų formos kabučiai), saugomų Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, Biržų muziejuje „Sėla" .
Čia pat ir 1990 m. Lietuvos istorijos instituto žvalgomosios ekspedicijos metus rastos dvi Pamiškių senovės gyvenvietės. Gyvenvietė I yra į pietvakarius nuo Pamiškių kapinyno, į šiaurę nuo Mūšos ir jos kairiojo intako santakos, užima 50x50 m plotą. Gyvenvietė II yra Mūšos kairiajame krante, pirmojoje jos terasoje, apie 250 m į pietvakarius nuo Pamiškių kapinyno, plotas – 250x50 m. Pagal aptiktus radinius kultūrinis sluoksnis datuojamas I tūkstantmečio po Kristaus viduriu – antrąja puse.

Aplankėme svarbiausią Pasvalio krašte Pamiškių–Papyvesių–Vaidžiūnų archeologijos paminklų kompleksą, akis į akį susidūrėme su akmens ir geležies amžiais. Kartu su archeologais galime tarti: Pasvalio miesto ištakų reiktų ieškoti Pamiškių, Papyvesių ir Vaidžiūnų kaimų apylinkėse.

Pailsėję, pasistiprinę užkandžiais, vėl už irklų. Paskutinis kelio gabalas, pats ilgiausias. Bet tai, ką išvysime, atpirks visą prakaitą. Dešiniajame Mūšos krante pasitinka Ąžuolpamūšės piliakalnis. Įrengtas aukštumos kyšulyje, Tatulos ir Ūgės upelių santakoje, smaigaliu atsisukęs į Mūšą. Šiauriniai ir pietiniai aikštelės kraštai bei vakarų dalis nuplauti. Šlaitai statūs, 7–10 m aukščio. Į rytus ir pietvakarius nuo piliakalnio, 0,7 ha plote yra papėdės gyvenvietė, joje aptikta grublėtos keramikos, perdegusių akmenų. Piliakalnis galėjo būti apgyvendintas IX–XI a. Manoma, kad čia stovėjo medinės gynybinės sienos ir pastatai su akmenų krosnimis, grindys buvo iš smėlio sluoksnio, o kiemas grįstas akmenimis. Dabar jau galime atsikvėpti, įsikurti šioje puikioje vietoje, pavakarieniauti, pasiklausyti smagių, piliakalnį savaip puošiančių istorijų.