Pasvalio miesto istorinis centras

Pasvalio miesto istorija neatsiejama nuo Romos katalikų bažnyčios atsiradimo ir veiklos šiame mieste. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Pasvalio klebonijai 1497 m. suteikta privilegija ir vėlesnis jos pakartotinis patvirtinimas 1535 m. buvo Pasvalio bažnyčios – o kartu ir miesto – kūrimosi juridinis pamatas. Daugiau kaip pustrečio šimto metų (1580–1842 m.) Pasvalio miestas ir dvaras su jam priklausančiomis žemėmis buvo Vilniaus kapitulos valda. XX a. pradžioje miestelio centre, be mūrinio bažnyčios komplekso ir vieno kito tokio namo, daugiausia stovėjo vienaukščiai mediniai pastatai. Atokiau nuo centro mūrinių trobesių nebuvo, o centre jų galėjo pagausėti – 1911 m. prašyta leisti statyti 2 aukštų mūrinį namą Biržų gatvėje. 1911 m. miestelyje veikė Blaivybės, Katalikių moterų draugijų, Pavasarininkų, Ūkininkų sąjungos skyriai, liaudies bankas. Pasvalys pažymėtas 1912–1914 m. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo žemėlapyje, pagal kurį miestelyje nurodyta buvus 330 kiemų (šeimų). Tai gerokai sumažinti duomenys, 1908 m. kanalui priklausė 402 šeimos, o 1915 m. – 799 šeimos su 4205 žmonėmis. 1912–1914 m. schemoje pavaizduotas Pasvalio gatvių tinklas iš esmės nesiskiria nuo užfiksuoto XIX a. antrosios pusės miestelio planuose. Šaltiniai: Miškinis, Algimantas. Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai. T. 4. – Vilnius: Savastis, 2009. Užaugau Pasvaly / [sudarytojai: Antanas Apynis… [et al.]; red. Joana Pribušauskaitė; dailininkas Romas Dubonis]. - 2-as pataisytas leidimas. – Vilnius: Danielius, 1998. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Rankraštyno ir Pasvalio krašto muziejaus fondų, Gražvydo Balčiūnaičio, Dainiaus Vareikos, Tomos Mikalajūnaitės asmeninių archyvų.