Migonių (Šimonių) piliakalnis

Migonių piliakalnis (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR755, unikalus objekto MC kodas 5441, registro Nr. A539P) yra Pasvalio rajone, Pasvalio apylinkių seniūnijoje. Keliaujant nuo Pasvalio senuoju Joniškėlio vieškeliu ties Šimonių kaimu iškyla Migonių piliakalnis. Jis įrengtas dešiniajame Mūšos krante, šalia Pušynės upelio santakos, 6 km nuo Pasvalio. Piliakalnis stačiašlaitis, 7–10 m aukščio, viršuje suformuota apie 30 metrų skersmens apskrita aikštelė, apjuosta 1–3,5 m aukščio, 12–22 m pločio pylimu, aukščiausiu vakarų pusėje. Datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a. Piliakalnis buvo naudojamas kaip gynybinis įtvirtinimas, saugojęs prie Mūšos IX a. įsikūrusią žiemgalių gyvenvietę nuo priešų. Gyvenvietė išnyko XIII a., kai kraštą iš šiaurės niokojo Livonijos ordinas, o iš vakarų – kryžiuočiai. Piliakalnis žinomas ir Šimonių, Paberžių, Sindriūnų vardais. Seniau dar buvo vadintas Gužučkalniu, Velniakalniu. Piliakalnis tyrinėtas žvalgomųjų ekspedicijų metu (Lietuvos MA Istorijos institutas (A. Tautavičius) – 1968 m., (A. Girininkas) – 1990 m., Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (M. Černiauskas) – 1971 m., (B. Dakanis) – 1980 m.). Lietuvos muziejuose saugoma keletas apylinkėse aptiktų radinių. Piliakalnio šlaitų viršutinėje dalyje auga pavieniai beržai, liepos, europiniai ožekšniai, vakariniame šlaite – liepų alėja–takas. Pasvalio r. savivaldybės investicijų ir valdymo skyriaus kultūros vertybių specialistės Virginijos Varanauskienės (1969–2014) tekstas. „Pasvalio rajono invensticijų vadove“ nurodoma: „Migonių piliakalnis yra Pasvalio apylinkių seniūnijoje, dešiniajame Mūšos upės krante, prie Šimonių kaimo ribos. Piliakalnis stačiašlaitis (7–10 metrų aukščio), viršuje apie 30 metrų skersmens aikštelė, apjuosta pylimu. Šiaurėje ir šiaurės vakaruose jį juosia Mūša, rytuose ir pietryčiuose – Pušynės upelis.“ Padavimai ir legendos apie Migonių (Šimonių) piliakalnį Piliakalnių paslaptį amžiais kurstė keisčiausi pasakojimai apie jų atsiradimą. Papildyti fantastiniais, tačiau seną mitologinį pagrindą turinčiais užkeiktų turtų, nesuprantamų įvykių ir kitais vaizdiniais. Fantazija nebuvo beribė, todėl padavimuose dažnai matome pasikartojančius motyvus. Vienas tokių – kalnas, supiltas kepurėmis, varinėmis skrybėlėmis ar panašiai. Dar 1922 m. Lietuvos archeologijos komisija gavo mokinio A. Rauduvės užrašytą legendą, esą mūšyje su kryžiuočiais žuvęs mylimas lietuvių karžygys, ant kurio kapo kariai supylę aukštą kalną. Migonių piliakalnis siejamas ir su švedų antplūdžio laikais XVII–XVIII a. Kalne esą palaidoti lietuvių nugalėti švedai arba net pats jų karalius su karūna. Švedų kariai kepurėmis supylę karaliui kapą. „Žmonės pasakoja, kad jis [piliakalnis] yra žuvėdų supiltas su kepurių kyveriais, bet greičiausiai bus vokiečių, nes vokiečiai nešiojo kepures su kyveriais“, – laiške archeologijos komisijai svarstė panevėžietis mokinys J. Katkūnas. Kyveriu vadinama senoviška aukšta kariška kepurė, bet šiuo atveju turimas galvoje vokiečių kareivio kepurės smaigalys. Tadas Šidiškis knygoje „Velniakalnių kraštas“ rašo, kad Migonių piliakalnio vietoje seniau buvusi duobė. Traukdamiesi švedai paslėpę ten savo ginklus ir užpylę žemėmis. Kalno viršūnė buvusi smaili, o vakarų pusėje buvęs išėjimas, kurio žymių, deja, nebėra. Migonių sodietis Juozas Kiznis viename 1974 m. įraše tvirtino, kad piliakalnis ir toliau smengąs dėl po juo garmančių šaltinių. Apie Migonių (Šimonių) piliakalnyje neva stovėjusį dvarą, o gal bažnyčią, jau užsiminta aukščiau. Kaimo senoliai pasakojo, kad dvare gyvenęs žiaurus ponas. Neapsikentę baudžiauninkai vieną naktį užpylė dvarą kepurėmis. Paskui toje vietoje ilgai buvo girdėti gaidžių giedojimas. „Pikto pono“ interpretacijų būta ir daugiau. P. Dževečkaitė užrašė kitą padavimą: „Kartą atėjo pas jį [poną] senelis ir prašė pašalpos. Ponas liepęs jį išmesti iš kambario ir užpjudyti šunimis. Tuomet senelis užkeikė jį ir visą dvarą. Ponas ir visi rūmai įsmego į žemę. Po kiek laiko atsirado keletas žmonių, kurie norėjo įsigyti turtų ir pradėjo kasti kalną, bet jie nepasiekė savo tikslo, nes dvaro rūmai lindo gilyn.“ Kai kur nurodoma net pono pavardė – Šimonis, nuo jos kilęs ir kaimo pavadinimas. Po rūmais buvusios įrengtos slėptuvės su dviem požeminiais išėjimais: vienas baigėsi povandeniniu urvu Mūšos duburyje, kuriuo landžiojo prakeikti prasmegusio dvaro gyventojai. Kitas išėjimas užverstas akmenimis. Ši legendos dalis galėtų turėti bent minimalų pagrindą, nes kitame Mūšos krante iš tiesų gulėjo didžiulis akmuo. Apie 1939 m. akmuo buvo suskaldytas ir išgabentas. Pasak senolių, jį ant piršto nešęs velnias ir išmetęs prie upės. Kiekvieną naktį prie piliakalnio lodavę šunys, giedodavę gaidžiai. Buvo mačiusiųjų jo viršūnėje sėdint 6 vyrus, kurie numaudavo ratus važiuojantiems pro šalį. Šie įvykiai esą reiškia, kad piliakalnyje šeimininkauja velniai ir raganos. B. Buračas 1922 m. žurnale „Mūsų senovė“ pateikė dar vieną padavimą: „Baudžiauninkai dirbdavę [pono] dvare visą dieną, o namie likę vaikai ir seneliai turėdavę ponui pinti rėčius ir vyti virves. Nepaklusniuosius jis kankindavęs arba išmainydavęs į arklį ar šunį. Ponas mirė, bet žmonėms netapo lengviau. Trejus metus jie pildė paskutinį velionio norą: dviejų upių santakoje, kur jis buvo palaidotas, pylė kepurėmis aukštą kalną. Galop viršūnėje pamovė raudonšonę pono kepurę – galybės ir garbės ženklą. Per daugybę metų kepurė susmegusi į žemę, o toje kalno vietoje likusi apvali duobė. Pono dvaras taip pat susmego žemėn, jo vietoje atsirado ežeras, kuris vėliau išdžiūvo ir davė pradžią Sindriūnų sodžiui.“ Šaltiniai: Migonių – Sindriūnų piliakalnio legendos / Simona Švitinytė // Krašto paveldas. – P. 19–20. Migonių piliakalnis prie Mūšos. 2009. : [nuotrauka] // Žiemgala. – 2019, Nr. 2, p. 51. Migonių piliakalnis. // Pasvalio rajono investicijų vadovas = Manual on investment into Pasvalys district / [Pasvalio rajono verslo informacijos centras]. - [Kaunas : Arx Baltica], 2008, p. 28 Migonių (Šimonių) piliakalnis iš kito Mūšos kranto. 1930 m. : [nuotrauka] / Balio Buračo nuotrauka // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2017, Nr. 1 (42), p. 40. Migonių (Šimonių) piliakalnis: tarp istorijos ir mitologijos / Gražvydas Balčiūnaitis // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2017, Nr. 1 (42), p. 36–41. [Migonių (Šimonių) piliakalnis] : [nuotrauka] / [Vido Dulkės nuotrauka] // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2017, Nr. 1 (42), p. 36. Šimoniai. Lietuvos piliakalniai [duomenų bazė; interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=355 [žiūrėta 2020-04-27]. Šimonių piliakalnis [Pasvalio rajonas] : [nuotrauka] / Vido Dulkės nuotrauka // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2011, Nr. 2 (31), p. 31. Šimonių piliakalnis // Lietuvos piliakalniai. – P. 386–387. Šimonių piliakalnis : [nuotrauka] / Vido Dulkės nuotrauka // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2009, Nr. 1 (26), 1 virš. p. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Vido Dulkės, Gražvydo Balčiūnaičio, Dainiaus Vareikos asmeninių archyvų.