Vaidžiūnų kapinynas

Vaidžiūnų kapinynas (IP 2395/A) yra Pasvalio rajone, Pasvalio apylinkių seniūnijoje, už 100 m nuo Lėvens ir Mūšos upių santakos, 70 m į pietvakarius nuo Vaidžiūnų kaimo kapinių, kairiajame Mūšos krante. Valstybės archeologijos komisijos medžiagoje yra duomenų apie Vaidžiūnų kaime buvusį Milžinkapį: „Milžinkapis randasi visai lygioje vietoje kair. Mūšos upės krante, ties Lėvens santaka su Mūša. Pats Milžinkapis nesudaro jokio kalnelio ir yra lygi vieta. Žmonės pasakoja, kad anksčiau toje vietoje buvo prikrauta akmenų“. 1980 m. Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos žvalgomosios archeologinės ekspedicijos metu konstatuota, kad Vaidžiūnų senkapis yra 1, 5 km į pietus, pietryčius nuo Pamiškių kapinyno, 80 m į pietvakarius nuo kaimo kapinių, priešais Mūšos ir Lėvens santaką. Antrojo pasaulinio karo metu senkapis buvo suartas, potvynis nuplovė jo paviršių. Atsidengė žalvarinių dirbinių, kaukolė ir akmenų „pamatai“. Ekspedicijai buvo perduota keliasdešimt akmens bei geležies amžiaus dirbinių, saugomų Vytartų aštuonmetėje mokykloje (dabar – Ustukių pagrindinė mokykla). Manoma, kad kai kurie radiniai (dvi žalvarinės keturkampio pjūvio apyrankės) čia pateko iš Vaidžiūnų senkapio ar pilkapio – juos apie 1970 m. mokyklai perdavė mokinys J. Anilionis (K. Velykio iš Vaidžiūnų kaimo duomenys). Ekspedicijos metu nustatyta spėjamo kapinyno teritorija. 1990 m. kapinyną lankė Lietuvos istorijos instituto žvalgomoji ekspedicija, 1991 m. – Kultūros paveldo centro archeologai. 1993 m. kapinynas įrašytas į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą (IP 239A). 1997 m. kapinynas įtrauktas į apskaitos ir tyrimų programą Nr. 10 „Neaiškios paskirties objektų, įrašytų į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą bei paimtų į laikinąją apskaitą, tyrimai“. 1997 m. rugpjūčio mėnesį buvo vykdomi šio objekto žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Tikslas – nustatyti išlikimą ir patikslinti teritoriją. Iškasus Vaidžiūnų kapinyno teritorijoje 5 perkasas ir vieną šurfą už jos ribų, nustatyta, kad tyrinėtose vietose nei kapų, nei archeologinių radinių nerasta. Kapinynas galėjo būti į šiaurę-šiaurės vakarus nuo tyrinėtos teritorijos, karjero vietoje. Tokiu būdu jis sunaikintas. Šurfo Nr. 1 vietoje 80 cm gylyje užfiksuotą sluoksnį su degėsiais, apdegusiais akmenimis, molio trupiniais galima sieti su senovės gyvenviete. Jos datavimui trūksta duomenų. Siūloma Vaidžiūnų kapinyną išbraukti iš Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašo, o į pietus nuo jo pažymėtos teritorijos esantį plotą saugoti kaip senovės gyvenvietę. Šaltiniai: Tebelškis P. Vaidžiūnų kapinynas: IP 2395/A (Pasvalio r.) 1997 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita: [mašinraštis]. – Vilnius, 1997. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Vaidžiūnų kapinyno: IP 2395/A (Pasvalio r.) 1997 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitos ir Tomos Mikalajūnaitės asmeninio archyvo.