Velniakalnio senkapis

Pasvalio r., Kriaušiškių k. 0,5 km į šiaurės vakarus nuo kaimo, abipus kelio Paliepiai–Kriaušiškiai, yra dvilypė alkvietė. Alkvietė susideda iš dviejų kalvelių, vadinamų velniakalniais (LKI, 1983). Tai neįstiprinti alkos kalneliai, kurie pagal vietinę tradiciją Mūšos baseine vadinami Velniakalniais. Čia, šalia alkvietės, yra mirusiųjų laidojimo vieta – kapinės (Šliavas 1975:62). Mažesnė kalvelė, esanti į rytus nuo kelio, jau tarpukariu iškasus žvyrą, dabar apaugusi krūmais, dar vadinama Kapeliais. Kita kalvelė – didesnė, nuo minėto kelio į vakarus, apardyta po Antrojo pasaulinio karo. Kalva yra apie 100 m skersmens, apvali, apie 10 m aukščio, altitudė 75,2 m, vadinama „Velniakalniu“. Tai aukščiausia vieta Pasvalio rajone. Vaškų seniūnijos bendruomenė čia švenčia Rasos (Joninių) šventes, rugsėjo mėnesį čia uždegama Baltų vienybės ugnis. 1932 m. imant žvyrą, iškasta 2 m ilgio apipuvusi medinė dėžė. Joje rastas kalavijas, kurio kaulinėje rankenoje buvo išpjauta 1480 m. data, apipuvusių antspaudų, popierių, įvairių geležinių dirbinių. Randama kaulų. 1971 m. ir 1980 m. paminklą žvalgė Lietuvos TSR kultūros ministerijos metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba. Kartografavo Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas. Aštunto dešimtmečio pabaigoje žvalgė kraštotyrininkas Juozas Šliavas. Šaltiniai: Šidiškis T. Velniakalnių kraštas. – Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 28–30. Šliavas J. Mūšos senovė. – Žeimelis, 1975, p. 90–91. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų ir Danutės Ratinskienės asmeninio archyvo.