Saločių Šv. Juozapo bažnyčia

Šv. Juozapo bažnyčia yra Saločių sen., Saločių mstl., Mūšos g. l, Mūšos upės kairiajame krante. Mūrinė. Įrengta 1945 m. 1514 m. Barbora Pečkaitė įsteigė parapiją ir jai paskyrė žemės ir miško. Ji ir jos įpėdiniai Liutkai įsipareigojo išlaikyti kleboną, kasmet skirdami jam 5 kapas grašių. 1528 m. Albertas Kmita turtus padidino. Klebonas iš dvaro gaudavo įvairių privilegijų, už tai turėjo išlaikyti mokytoją arba klieriką. Pirmoji Saločių bažnyčia buvo maža, medinė. XVI a. antrojoje pusėje Biržų Radvilos atėmė katalikų parapijos turtus, bažnyčią sugriovė ir jos vietoje pastatė reformatų maldos namus. 1632 m. katalikai iškėlė Radvilai bylą ir ją laimėjo. Apie 1644 m. pastatyta katalikų bažnyčia. Jai paskirtas Tauprių kaimas. Apie 1755 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1835 m. atnaujinta. 1841 m. Saločiuose gyveno 4 kunigai, klebonas valdė 8 valakus žemės. Klebonas Orlauskas gavo Kauno gubernatoriaus leidimą remontuoti bažnyčią. Remonto pretekstu jis 1873 m. pastatė naują medinę. 1879 m. ją konsekravo pavyskupis Aleksandras Beresnevičius. Kauno gubernatorius 1887 m. leido apmūryti kapines. 1911 m. įsteigtas Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Klebonas Aleksandras Štombergas 1926–1928 m. bažnyčią atnaujino ir sutvirtino. 1944 m. liepos 26 d. ji sudegė, išsilydė varpinės varpas. Administratorių kunigų Kazimiero Pukenio ir Antano Balio rūpesčiu bažnyčia 1945 m. įrengta mūrinėje dviaukštėje klebonijoje. Šventoriuje palaidotas klebonas A. Štombergas. Apie varpinę ir varpus Medinė bažnyčia ir varpinė sudegė baigiantis karui 1944 m. liepą. Per Pirmąjį pasaulinį karą visus varpus išsivežė rusai. Vieną, dovanotą Karolio Paškevičiaus, pavyko susigrąžinti. Vėl užėjus karui salotiečiai varpą išpirko iš vokiečių, bet paskui jis išsilydė minėto gaisro metu. XX a. 6 dešimtmetyje kunigas Antanas Balaišis maldos namus įrengė erdvioje klebonijoje, be to, gavęs valdžios leidimą pastatė sandėliuką, kuris per vieną naktį pavirto... varpine. Šiandien joje kabo keturi varpai. Didysis varpas (ø 86 cm) pagamintas 1921 m. Vieną iš mažesniųjų (ø 40 cm) nuliejo Johano Kristofo Šveno (Schwenn) liejykla Rygoje 1929 m. Du bevardžiai varpai (ø 55 ir 30 cm). Neaišku kuris varpas buvo pirmutinis, bet jo istorija išskirtinė. Po ilgų ieškojimų varpą pavyko įsigyti Karaliaučiuje. Bet kaip jį įteisinti ir įkelti į „sandėliuką“? Saločiuose pasklido gandas, kad senosios bažnyčios varpas išlikęs per gaisrą ir esąs kažkur užkastas. O klebonijai lyg tyčia reikėjo šulinio. Ir štai jį bekasant kastuvai atsitrenkė į metalą. Tai ir buvo „senasis varpas“, tik iš Karaliaučiaus. Vieną sekmadienį jis prabilo iš varpinės... Valdžia nepatikėjo kunigo sėkmės istorija, tačiau varpo nutildyti neišdrįso. Vėliau atsiminimuose kun. A. Balaišis atskleidė drąsų sandėliuko-varpinės planą ir varpo užkasimo-suradimo gudrybes. Šaltiniai: Balčiūnaitis, Gražvydas. Pasvalio krašto bažnyčių varpai (IV) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2020, Nr. 2 (49), p. 18–24. Pasvalio krašto bažnyčių varpai / sudarytojas Gražvydas Balčiūnaitis. – Panevėžys: Pasvalio krašto muziejus, 2019, p. 13. Lileikienė, Veronika. Lietuvos lurdų (grotų) tipologiniai ypatumai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367181642254/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content [žiūrėta 2020 11 18]. Saločių Šv. Juozapo parapija. Panevėžio vyskupija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.paneveziovyskupija.lt/parapijos/salociu-sv-juozapo-parapija/ [žiūrėta 2020 05 18]. Nuotraukos iš Tomos Mikalajūnaitės asmeninio archyvo.