Poeto, partizano Broniaus Krivicko tėviškė Pervalkų kaime, Pasvalio apylinkių seniūnijoje

Dviejų galų gyvenamasis namas su atviru priestatu prie laukinių namo durų, gražiai išpjaustytomis langinėmis vos nesiekiančiomis kelio, maža virtuve ir kitais kambariais stovi Pasvalio apylinkių sen., Pervalkų k., Broniaus Krivicko g. 35. Tai žymiausio rezistencijos poeto, kritiko, prozininko, dramaturgo, vertėjo, partizano Broniaus Krivicko (1919–1952) gimtieji namai. Pervalkų kaime praėjo tik ankstyva poeto vaikystė. 2011 m. Pervalkų kaimo bendruomenė išsirinko gatvių pavadinimus. Broniaus Krivicko atminimui jo vardu pavadinta viena iš pagrindinių gatvių, kur ir stovi poeto gimtieji namai. 2013 m. kovo 14 d. ant poeto tėviškės gyvenamojo namo sienos pritvirtinta lentelė su gatvės pavadinimu. 2024 m. birželio 25 d. Pervalkų kaimo skverelyje, netoli gimtojo namo, įrengtas informacinis stendas poeto, partizano B. Krivicko atminimui. Poeto, partizano Broniaus Krivicko biografija Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų aps., Pasvalio vlsč., Pervalkų k. Antano Krivicko ir Onos Čingaitės šeimoje. Turėjo seseris Oną, Veroniką, Stasę ir brolius Antaną, Joną bei Juozą. 1929 m. šeima persikraustė į Biržų aps., Nemunėlio Radviliškio vlsč., Kiauliškių vienkiemį. Bronius baigė Suosto pradžios mokyklą, 1938 m. – Biržų Antano Smetonos gimnaziją. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete. 1938–1940 m. B. Krivickas rašė noveles, kurios buvo spausdinamos leidiniuose „Ateitis“, „Studentų dienos“ ir „Darbininkas“. Be jau minėtų leidinių, kaip kritikas bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ ir „XX amžiuje“. Per „Šatrijos“ meno kuopą susipažino ir bendravo su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta. Atostogų metu grįždavo į tėviškę. Tėvas sugrįžusį sūnų neužmiršdavo ir prie ūkio darbų spustelėti. 1940 m., vairuodamas traktorių, žuvo brolis Antanas. Lietuvai atgavus Vilnių, B. Krivickas su kolegomis persikėlė į sostinę tęsti studijų Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Dalyvavo visuomeninėje veikloje. Tačiau džiaugsmą aptemdė pirma bolševikų, paskui nacių okupacijos. Pastarosios metu B. Krivickas ėmė reikštis ir kaip teatro kritikas, išspausdino keletą svarių rašinių apie Panevėžio ir Vilniaus teatrų spektaklius. 1943 m. vasario 15 d. baigė studijas ir tapo diplomuotu lituanistu. Tais pačiais metais naciai uždarė universitetą. Kad kaip nors apsisaugotų nuo išvežimo darbams į Vokietiją, gal ir markę kitą užsidirbtų, nuo 1944 m. B. Krivickas pradėjo talkinti „Kūrybos“ žurnalo redaktoriui Juozui Keliuočiui. Karo metų periodikoje paskelbė keletą apsakymų, liudijančių bręstantį beletristo talentą. 1944 m. vasarą jis praleido pas seserį Oną. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, nuo 1944 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti mokytoju Biržų gimnazijoje. NKVD iškvietimai į savo būstinę galėjo reikšti tik areštą ar verbavimą, todėl jis pradėjo slapstytis, dažnai apsilankydavo pas partizanus, kurių gretose kovojo ir du jo broliai. 1945 m. vasario mėn. pasitraukė iš legalaus gyvenimo. 1945 m. rugpjūčio 12 d. Biržų aps., Biržų vlsč., Tylinavos k. Dagio sodyboje žuvo brolis Juozas, tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta. 1947–1948 m. B. Krivickas dažniausiai apsistodavo pas žmones ir tik vasarą praleisdavo miške. 1948 m. vedė Smilgių pradžios mokyklos mokytoją Marytę Ziemelytę. Saugumui ėmus įtarti ir sekti žmoną, 1949 m. pasitraukė pas Biržų girios partizanus. 1948 ir 1949-ieji B. Krivickui buvo kūrybingiausi: parašyta daug sonetų, išversta per 70 Goetheʼs eilėraščių (1949 m. visas pasaulis minėjo didžiojo poeto 200-ąsiais gimimo metines).1948–1949 m. suaktyvėjus MVD kariuomenei, žuvo daug partizanų. Likusiems vadovavo Petras Tupėnas, o jo pavaduotoju buvo B. Krivickas. Dažniausiai jis vaikščiodavo vienas. Atsisėdęs nuošaliau kurdavo eiles, kurias vakare prie laužo deklamuodavo. Dažnai eilėraščius perrašinėdavo ranka ar mašinėle ir dalindavo žmonėms. Išmoko latvių kalbą, ypač domėjosi rusų literatūra. Apie 1951-uosius Biržų girioje buvo likę tik kelios dešimtys partizanų, kai kurie glaudėsi Latvijos miškuose. B. Krivickas dažniausiai pas žmones užsukdavo su Steponu Giedriku-Giriečiu ir Alfonsu Valentėliu-Bankininku Vailokaičiu. Spėjama, kad paskutinį kartą viso Biržų krašto partizanų atstovai kartu susirinko 1951-ųjų rugpjūtį, kai trys Vyčio apygardos pasiuntiniai pasiūlė iš pakrikusių kovotojų įkurti tėvūniją. Taip iš penkių būrių buvo įkurta Pilėnų tėvūnija, kuriai vadovavo S. Giedrikas. Tikriausiai šio susitikimo metu susitarta, kad B. Krivickas pereis į apygardos štabą ir rūpinsis spauda. 1951 m. rudenį B. Krivickas jau buvo Panevėžio r. Taruškų miške. Nuo 1952-ųjų pradžios leistas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Rytų Lietuvos partizanų srities leidinys „Laisvės kova“ (sausio–rugpjūčio mėn. pasirodė 6 numeriai pusės rašomojo lapo formato, kurių apimtis apie 30 puslapių, dauginta mašinėle: LLKS visuomeninės minties leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ nurodyta, kad LK tiražas – 120 egz.). Liepos mėn. išleidžiamas pirmasis atgaivintos „Aukštaičių kovos“ numeris (dauginta mašinėle, 4 rašomojo lapo formato puslapiai). 1952 m. rugsėjo 8 d. vykusiame LLKS Tarybos Rytų Lietuvos sekcijos narių sąskrydyje šių ledinių de jure redaktoriumi buvo paskirtas Rytų Lietuvos srities štabo Visuomeninės dalies viršininkas B. Krivickas-Vilnius. 1952 m. rugsėjo 21 d. Rytų Lietuvos (Kalnų) partizanų srities štabo bunkerį išdavus neištvėrusiam kankinimų srities vadui Jonui Kimštui, apie tūkstantį MVD vidaus kariuomenės kareivių apsupo Troškūnų r. Raguvos mišką (dabar Panevėžio r.). Operacijos metu buvo surasti 3 bunkeriai. Viename iš jų susišaudymo metu žuvo srities štabo Visuomeninės dalies viršininkas, „Laisvės kovos“ ir „Aukštaičių kovos“ laikraščių redaktorius, poetas B. Krivickas-Vilnius ir Vyčio apygardos Aušros tėvūnijos Visuomeninės dalies vadas Mykolas Blinkevičius-Nemunas. Jų palaikai buvo užkasti dvidešimt metrų nuo bunkerio. Po metų žuvusio partizano tėvas Antanas Blinkevičius, V. Strigūnas, P. Tarasevičius, A. Morkūnas ir V. Bilys–Vizirka atkasė žuvusiųjų palaikus ir juos slapta palaidojo Panevėžio r., Raguvos sen., Putiliškių k. kapinėse. 1995 m. liepos mėn. kapinėse buvo įrengta paminklinė plokštė, 1996 m. rugpjūčio 17 d. atidengtas skulptoriaus V. Ulevičiaus paminklas. Po mirties B. Krivickas apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Krašto apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. lapkričio 18 d. dekretu suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) (po mirties). Šaltiniai: Kazlauskas, Albinas. „...Už didžią tiesą aš šiandieną kaujuos...“ // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2004 Nr. 2 (17), p. 3–7. Niurkienė, Danutė. Pervalkų kaimas laiko tėkmėje. – Vilnius: Naujoji Matrica, 2005, p. 103–105. Talačka, Adolfas. Bronius Krivickas. Šeima. Pervalkai. – Iliustr. – Rubrika: 100-osioms Broniaus Krivicko gimimo metinėms // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 2 (47), p. 39‒41. Bronius Krivickas-Būtvydis, Klaidatikis, Rivaišas, Vilnius, Gintaras. 1919 11 17 – 1952 09 21 / pagal Virginijaus Gasiliūno sudarytą knygą „Broniaus Krivicko raštai“ ir kitus šaltinius parengė Rūta Trimonienė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2012/201209_krivickas_bio.pdf [žiūrėta 2020 05 25]. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Vido Dulkės ir Tomos Mikalajūnaitės asmeninių archyvų.