Kalneliškių (Didžiųjų Grūžių) dvaras

Didžiųjų Grūžių dvaras buvo apie 1 km į pietus nuo vėliau Kalneliškių vardu pavadintos vietovės. XIX a. šis dvaras buvo garsiausias iš visų Grūžių dvarų. Manoma, kad dvaro rūmai pastatyti apie 1782 m. Didieji Grūžiai priklausę Marijai Stašauskaitei. 1864 m. ji mirė nepalikusi įpėdinių, todėl dvaras atiteko jos krikšto sūnui Povilui Puzinui. Povilas Puzinas pasižymėjo kaip naujoviško ūkininkavimo puoselėtojas ir kultūros skleidėjas – moderniškai pertvarkė dvarą, statė mūrinius ūkinius pastatus, įtaisė veislinių karvių, kiaulių, avių bandas, užveisė vaismedžių medelyną. Aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose steigė krautuves, kredito bendroves, rūpinosi dvaro darbininkų reikalais. 1880 m. Didžiuosiuose Grūžiuose pastatė dailiosios keramikos fabriką, kuriam vadovauti pasikvietė aukštos kvalifikacijos specialistą iš Vokietijos – Miulerį. Fabrike buvo gaminami įvairūs labai geros kokybės keraminiai dailės dirbiniai: vazos, dekoratyviniai kokliai, labai gražūs, įvairiais ornamentais papuošti indai ir kt. Dirbiniai pelnydavo apdovanojimus Rygos, Peterburgo parodose. Visa fabriko produkcija buvo ženklinama – dedamas firminis antspaudas ,,Gružanskij gončarnyj zavod P. Puzina“ arba tam tikras ženklas su Puzino inicialais. Fabrikas kartu buvo ir meistrų mokykla, buvo rengiami specialistai ir plečiama gamyba. Mokytis buvo kviečiami gabūs, į meną linkę jaunuoliai iš aplinkinių kaimų (1882–1884 m. fabrike dirbo ir kartu mokėsi apie 30 mokinių). Per 8 metus parengta apie 100 mokinių. 1888 m. Didžiųjų Grūžių keramikos fabrikas bankrutavo, dvaras ir kitas nekilnojamasis turtas buvo parduoti iš varžytinių. 1890 m. iš Povilo Puzino buvo atimtos bajoro teisės, jis pats ištremtas 10-čiai metų į Irkutską, vėliau jam neleista grįžti į Lietuvą. Jis mirė ir palaidotas Vinicoje. Konfiskavus dvarą ir išdalijus žemes, Didžiųjų Grūžių pavadinimas pasimiršo, kaimas vadinamas Kalneliškiais. Dvaro pastato likimas neaiškus, jis merdėja užkaltais langais. Kitų statinių beveik neišlikę. 2002 m. nugriautas paskutinis ūkinis pastatas. 2010 m. rugsėjo mėn. nugriuvo (ar buvo nuverstas) vienas puošniausių dvaro akcentų – prieangis su jo pastogę rėmusiomis unikaliomis medinėmis kolonomis, kartu nuplėšdamas dalį skardinio stogo. Paskutiniųjų dvaro savininkų Požėlų palikuonys susigrąžinę šį dvarą, vėliau jį pardavė. Šiandien dvaro pastatas atrodo apgailėtinai. Kadaise prabangus medinis Didžiųjų Grūžių dvaras, tiksliau, tai, kas iš jo liko, niekam nebereikalingas, nors ne taip seniai dėl jo kovėsi Kalneliškio kaimo bendruomenė ir savininkas Vytenis Urba. Įsigijęs dvarą Kaziuko mugės siela vadintas verslininkas jį apleido. Numojo ranka į bendruomenės prašymus parduoti ir taip išgelbėti. Kažkur dingo penkios autentiškos krosnys, pripažintos meno vertybėmis, nugriuvo išvaizdus prieangis. Nebėra to, kas buvo vertingiausia, o dvarą darė unikalų. Vengdamas atsakomybės V. Urba kratosi nuosavybės. Nebereikia rūmų ir bendruomenei, ji įsikūrė kitose patalpose. XIX a. Didžiųjų Grūžių dvarą valdė Povilas Puzinas, čia veikė garsi visoje Rusijos imperijoje keramikos dirbinių gamykla. Tik laiko klausimas, kada sodyba neteks teisinės apsaugos ir apylinkių ūkininkams taps tik dar vienu žemės sklypu. Šaltiniai: Balčiūnaitis, Gražvydas. Pasvalio krašto dvarai vakar, šiandien... Rytoj? // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2016, Nr. 2 (41), p. 69–74. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. T. 2. – Vilnius, 1991. Stapulionis, Antanas. Buvę dvarai ir palivarkai Pasvalio rajone: [mašinraštis] – Pasvalys, 1988, p. 8. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Biržų krašto muziejaus „Sėla“, Vido Dulkės, Danutės Ratinskienės ir Gražvydo Balčiūnaičio asmeninių archyvų.