Grūžių dvaras

Sunku nustatyti, kada įsikūrė šis Grūžių dvaras, nes istoriniuose šaltiniuose nuolat maišėsi keturių Grūžių dvarų vardai. Pirmasis Grūžių dvaro paminėjimas aptinkamas 1586 m. Manoma, kad 1642 m. minimas D. Marcinkevičius buvo šio Grūžių dvaro savininkas. XVIII a. pr. karų ir marų laikotarpiu Grūžių dvaras ir aplinkiniai kaimai pergyveno audringus laikus. Po 1710 m., maru išmirus daugeliui kaimynų, likę gyvieji bėgo iš dvarų, tempėsi sau tuščių sodybų turtą. Petras Būtėnas rašo, kad Grūžių dvaras įsikūrė išardžius buvusį Nebuvėlių kaimą bei Grūžių vienkiemį. 1801 m. dokumentai liudija, kad dvaras priklausė grafams Tiškevičiams. Jie čia niekada negyveno, dvarą nuomojo. Dvarui priklausė daug aplinkinių kaimų, 330 dešimtinių ariamos žemės ir 178 dešimtinės miško. Apie 1892 m. dvaras atiteko grafaitei Marijai Tiškevičiūtei, bet ji Grūžiuose neįsikūrė. Dvarą valdė grafaitės įgaliotinis Parčevskis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nutarus dvarą parduoti baronui Bystramui, valdžiusiam Didžiuosius Grūžius, inžinieriaus Juozapo Skripkos rūpesčiu žemė buvo parduota sklypais vietiniams gyventojams. Žmonėms prašant grafaitė Marija Tiškevičiūtė paliko 9,25 dešimtines žemės ir dvarvietę su trobesiais būsimai Grūžių bažnyčiai. 1924 m. buvo pastatyta Grūžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Buvusiame dvaro kumetyne 1921–1933 m. veikė Grūžių pradžios mokykla. Grūžių dvare 1929 m. gyveno ūkininkų Kazimiero Poželos, Jono Dulevičiaus šeimos, mokytojai Bronislovas Petrulis ir Valerija Misiūnaitė. Moliniu tvartu ilgai naudojosi ,,Vienybės“ kolūkis, kituose pastatuose veikė parduotuvė, paštas, gyveno žmonės. Tų statinių jau seniai nebėra. Išlikęs Grūžių dvaro pastatas yra apgailėtinos būklės, neprižiūrimas. Daug metų jame gyveno mokytojų ir mokyklos darbuotojų šeimos, veikė mokyklos bendrabutis. Oficialiai pastatas priklauso Grūžių bažnyčiai. Šaltiniai: Grūžių krašto istorinis paveldas: [kraštotyrinė medžiaga] / parengė Ratinskienė D. – Grūžiai, 2010, 44 p. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų ir Danutės Ratinskienės asmeninio archyvo.