Smilgių vėjo malūnas

Smilgių vėjo malūnas yra Daujėnų sen., Smilgių k. Medinis, kepurinis. Gyvuoja kelios malūno atsiradimo versijos. Dabartinis malūno šeimininkas dalijasi istorija, esą 1898 m. malūną pradėjo statyti apie 50 ha žemės turėjusi ūkininkė Vadapolienė. Darbai trukę ilgai, net iki 1923 m. Ilgus statybos metus esą liudija malūno kepurėje išlikusios datos „1908“, „1913 II“, „1919 I“, „1922 M. 11 Liepos [...] Kepure“. Kad tarpukary malūne šeimininkavusi Vadapolienė, tikina ir kiti kraštiečiai. Pasakojama ir vyriškoji malūno kilmės versija. Pagal ją malūną 1891 m. pasistatė Mažiežius Vadapalas (Vadapolas). Tai patvirtintų malūno kepurėje greta datų kirilica įrašyta vyriška pavardė „Водапаласъ“. Statyba brangiai kainavusi, prasiskolinta, malūnas išnuomotas. Iš carinės kariuomenės grįžęs sūnus Povilas atpirko praskolintą ūkį ir pasiėmė malūną. Įvairūs to meto (1922–1932) rašytiniai šaltiniai liudija, kad malūno šeimininkas iš tiesų buvęs Povilas Vadapalas (Vodopalas). O jau po šio mirties malūnu pradėjo rūpintis žmona Paulina Vadapalienė (Vadapolienė; mirė apie 1953 m.). Minima, kad malūną statę (medžio darbus atlikę) vietiniai meistrai, vidaus įrenginius ir girnas darę Rygos meistrai, o statybai reikalinga mediena (pušis, ąžuolas) gabenta iš Latvijos. Malūne likę ir daugiau užrašų. Pirmame aukšte ant sienos – „1913 году“, „1913 [...] 23. Дня.“, „1914“, „Г. Рига. фра[...] завоть“ ir kt. Antrame – „1913. года.“, „Г Рига Ф“, „1961 Panevėž[...] SMV“ ir kt. Gal jos pasakoja dar kitą istoriją, kad malūnas vis dėlto statytas 1913 m. Rygos meistrų, o 1922 m. keista ar remontuota kepurė? Apie 1930 ar 1936–1938 m. malūnas apkaltas kokybiška, iki šių dienų išlikusia angliška skarda (tokia skarda „padengtas“ ir malūnas Pušalote). Pasinaudota valstybės remiama medinių ir šiaudinių stogų keitimo į skardinius programa. Apie 1936 m. Vadapolienės malūną išsinuomojo ar darbininku parsisamdė „melnikas“ Kazimieras Krasauskas (1899–1959), anksčiau dirbęs Tetirvinų malūne. Jis apsigyveno sodybėlėje greta malūno. „Melnikas“ ne tik malęs, bet ir pats remontuodavęs malūną. Malūne buvo piklius, kruopų darymo mašina. Malūnas garsėjęs geru pikliumi. Atėjus sovietams apie 1948 m. Vadapalai ištremti. Malūnas nacionalizuotas, šeimininkauti pradėjo „Naujo gyvenimo“ kolūkis. Ir toliau malta. Iki 1959 m. malūnininku dirbo tas pats Krasauskas, vėliau – Sidonas (?) Avižonis, Jonas Anelionis ir kiti. 1957–1959 m. pastatytas 50 kW variklis, malūnas pritaikytas sukti elektra. 9 deš. viduryje, kai nebeliko mokančių daryti ir keisti susidėvėjusius krumpliaračius meistrų, malūnas sustojo. 1992 m. malūną nusipirko „melniko“ Krasausko žentas Alfonsas Filmanavičius. Dabar malūnas priklauso Krasausko anūkui Valentinui Filmanavičiui. Vadapalų / Vadapolų / Vadopolų pavardė buvo gausiai paplitusi krašte. Smilgių kaime – vieni Vadopalai[.] Anksčiau Smilgiuose, būdavo, kur pasisuksi – vieni Vadopalai. Visi kilę iš vienos šaknies: vieni paveldėję tėvų žemę, kiti išėję užkuriomis, treti prisipirkę žemės. Dėl Vadopalų gausybės beveik kiekvienas turėjo pravardę. Smilgių Povilas Vadapalas vadintas Vidusodžio Vadapalu. Jis turėjo daug žemės, buvo Daujėnų valsčiaus viršaičiu (apie 1932 m.). Rodos, Smilgių malūno šeimininkai minimi Daujėnų klebono Felikso Eremino užrašuose (1945): „Vadapalai turi 30 ha ūkį ir pasistatė gražius trobesius. Vadapalas – tylus, darbštus, geras ūkininkas.“ Už 2 km nuo Smilgių Daujėnuose taip pat stovėjo vėjo malūnas – šis irgi priklausęs Vadapalams, tik jau kitiems (minimas Petras, Morta ir kiti). Smilgiuose, be vėjinio, būta ir daugiau malūnų: Alfonso Kalkio motorinio (statytas 1938 m., sudegė karo metais), Jono Šukio vandens (suko girnas ir milo vėlimo įrenginius), nesėkmingai akmens mūro vėjo malūną buvo pradėjęs statyti Juozas Laurišionis (nebaigtas statyti). Šukys ir Laurišionis prieš tai uždarbio buvo išvykę į Ameriką. Po karo minimas Jonas Jakuška, dirbęs motoriniame malūne. Į Vadapolų malūną Smilgiuose maltis vykdavę ir iš tolimų vietovių, net Vabalninko (už 16 km) ir jo apylinkių. Prisimenama, kad pokario metais naktimis miltų ateidavę partizanai iš Žaliosios girios. Šaltiniai: Daujėnai / sudarytojas Antanas Šimkūnas. – Vilnius: Versmė, 2015, p. 1016. Kulevičius, Salvijus. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 71–72. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų ir Tomos Mikalajūnaitės asmeninio archyvo.