Šv. Nikolajaus cerkvė Gegabrastoje

Šv. Nikolajaus stačiatikių cerkvė yra Pumpėnų sen., Gegabrastos k., Gegabrastos g. 12E. Pastatyta apie 1894–1896 m. Pirmosios šventosios Mišios buvo aukotos 1897 m. gegužės 22 d., cerkvei suteiktas šv. Nikalojaus vardas. Ji buvo skirta iš Rusijos atkeltiems naujakuriams, kurie užėmė ištremtų 1863 m. sukilėlių sodybas. Pirmojo pasaulinio karo metu cerkvė smarkiai nukentėjo. Praūžus karo audrai, kaimo vyrai savo jėgomis atstatė cerkvę. Kaimo gyventojai nebeprisimena pirmųjų šventikų pavardžių, bet tėvo Nikolajaus Gurjanovo jie niekada nepamirš. Į Gegabrastos kaimo cerkvę jis atvyko 1939 m. Tėvas Nikolajus mokė mylėti Dievą, subūrė prie cerkvės chorą, artimai bendravo su kaimo žmonėmis. Tėvas Nikolajus rūpinosi cerkvės reikalais iki 1951 m. Jam išvykus, bendruomenę aptarnavo daug šventikų. Nuošalioje kaimo cerkvėje jie būdavo neilgai. Dabar cerkvė neturi savo šventiko, bendruomenės narius aptarnauja kitų parapijų šventikai. Apie Šv. Nikolajaus cerkvės varpus Cerkvėje iš pradžių nebuvo varpo. Tikintieji buvo kviečiami du ilgus gelžgalius stipriai daužant vieną į kitą. 1900 m. cerkvės komitetas surinko aukų ir iš bokšto pagaliau nuaidėjo varpo dūžiai. Jis kabo ir šiandien (ø 54 cm), deja, įskilęs ir prastai skamba. Per Pirmąjį pasaulinį karą bokštas nugriuvo, varpas krito žemėn ir galbūt tada buvo pažeistas. Senąjį varpą dabar pavaduoja kitas, šiek tiek mažesnis (ø 38 cm). Stačiatikių tikinčiųjų daugiausia susirenka gegužės mėn., švenčiant titulinius cerkvės atlaidus. Šalia cerkvės stovi šventiko sodyba, yra veikiančios kapinės. Šviesuolė, buvusi istorijos mokytoja, kraštotyrininkė Elena Rutkauskaitė surinko duomenis apie Gegabrastos kaimo vardo kilmę „Už Lėvens upės stovėjo malūnas, kuriame dirbo toks Gegas. Norėdami susimalti grūdų, ūkininkai savo maišus turėdavo kelti valtele per Lėvenį. Susirinkę sodiečiai nutarė pasidaryti brastą, kad ja galėtų arkliais pravažiuoti. Išrinko sekliausią upės vietą, privežė akmenų. Nuo to buvusį Nikolskojės kaimą pavadino Gegabrasta. Kita kaimo vardo atsiradimo versija – tai, kad šioje vietoje pavasarį itin gegutės kukuodavo.“ Šaltiniai: Balčiūnaitis, Gražvydas. Pasvalio krašto bažnyčių varpai (IV) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2020, Nr. 2 (49), p. 18–24. Jurgėnų kraštas: praeitis, etninė kultūra, dabartis / sudarytojas Jonas Aničas. – Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2014, p. 113–114. Pasvalio krašto bažnyčių varpai / sudarytojas Gražvydas Balčiūnaitis. – Panevėžys: Pasvalio krašto muziejus, 2019, p. 15. Rutkauskaitė, Elena. Gegobrasta – „gegutės brasta“ // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2003, Nr. 2 (15), p. 17–21. Vertelka, Bronius. Gimtojo krašto istorijos puoselėtoja [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://xxiamzius.lt/numeriai/2012/11/16/fondasb_05.html?fbclid=IwAR2iFFkMQ4aNvWBnrvfqs2r2cO_Qj4zvIKTuZXTrVwF-89mj1KAaDXBix1A [žiūrėta 2020 04 30]. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Tomos Mikalajūnaitės, Gražvydo Balčiūnaičio, Juozo Beniulio asmeninių archyvų.