Gulbinėnų dvaro ansamblis 

Gulbinėnų dvaro sodyba yra Krinčino sen., Gulbinėnų k., Parko g. Dvaras įsikūręs abipus Krinčino–Berčiūnų kelio, tarp Upytės ir Ringužės upelių. „Pasvalio rajono invensticijų vadove“ Gulbinėnų dvaro sodybos vieta nurodoma: „Pasvalio rajonas, Krinčino seniūnija, 15 km iki Pasvalio centro, 15 km iki Biržų, 12 km iki magistralės „Via Baltica“. Dvaro sodyba yra 16 ha parke, istorinėje vietoje su puikiu kraštovaizdžiu ir architektūra“. Gulbinėnai (Gulbinai) garsėjo nuo XVIII a. Senovėje tai buvo didelis dvaras su puošniais rūmais ir parku. Nuo 1925 m. iki 1941 m. Gulbinėnų dvaro rūmai priklausė generolui Kaziui Ladigai (1894–1941). Jis stengėsi sukurti modernų ūkį, paversti dvarą tikru apylinkės kultūros centru. Kazio Ladigos rūpesčiu Gulbinėnuose buvo įsteigtas pašto skyrius, parduotuvė, kelios kalvės, nutiesti keliai, įsteigti papildomi pradžios mokyklos skyriai. Didžiausios vietinių gyventojų paramos jis nusipelnė savo dvare įkurdamas koplyčią, vėliau paremdamas bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. 1945 m. Gulbinėnų dvaro rūmuose buvo įkurta septynmetė mokykla. 1961 m. mokykla buvo perorganizuota į aštuonmetę. Sovietmečiu dvaro sodybos šiaurinėje dalyje buvo pastatyta vidurinė mokykla ir vaikų darželis. Rūmuose mokykla veikė iki 1992 m. 1991 m. Gulbinėnų dvaras atiteko dabartiniams savininkams – generolo anūkams, Lietuvos kariuomenės kūrėjui, kariui savanoriui Linui Ladigai ir jo pusbroliui skulptoriui Kunotui Vildžiūnui. Sodybos teritoriją funkciškai sudarė trys zonos: reprezentacinė, ūkinė ir rekreacinė. Reprezentacinę dalį su dominuojančia pagrindine sodybos erdve sudarė rūmai, oficina, arklidės bei vakarinės parko dalies želdynai. Reprezentacinės dalies kompozicija charakteringa dar XVIII a. barokinių dvarų sodyboms. Visi pastatai buvo pastatyti iš raudonų plytų ir akmens mūro. Šiuo metu yra išlikę 10 pastatų: rūmai, svirnas, padarginė, tvartai, ūkiniai pastatai. Dvarą puošė 16 ha parkas. Tvenkiniai buvo apsodinti akacijomis, šokių aikštelė – liepomis. Pasvalio r. savivaldybės investicijų ir valdymo skyriaus kultūros vertybių specialistės Virginijos Varanauskienės (1969–2014) tekstas. Kultūros vertybių registre įrašyta 19 Pasvalio krašto dvarų sodybų arba jų fragmentų. Valstybės saugomo objekto statusą turi Joniškėlio, Gulbinėnų ir Škilinpamūšio ansambliai. Kitiems suteikta vadinamoji pradinė apsauga. Lietuvos kariuomenės vado pulkininko Kazio Ladigos ir leidinio „Moteris“ įkūrėjos bei pirmosios redaktorės Stefanijos Paliulytės-Ladigienės (1901–1967) vaikaitės žurnalistės, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narės Liudvikos-Vildžiūnaitės-Pociūnienės prisiminimai apie senelius ir Gulbinėnų dvarą. Prisiminimai spausdinti žurnale „Moteris“ (Majorovienė, Virginija. Neprarastas laikas // Moteris. 2020, Nr. 9, p. 52‒59.) „Ji [Stefanija Paliulytė-Ladigienė] ne tik pati lavinosi, bet ir rūpinosi, kad lavintųsi jos aplinkoje gyvenantys žmonės, nesvarbu – Kaune ar Gulbinėnuose, kur šeima buvo įsikūrusi ne visai savo noru. Tai viena iš šeimos legendų: pasakojama, kad karšto būdo generolas Kazys Ladiga pateko nemalonėn, kai karininkų draugijoje pasakė: „Aš Smetoną pastačiau, aš jį ir nuversiu.“ Reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Išvarytam į atsargą, jam Gulbinėnuose kurį laiką buvo skirtas namų areštas. Ten gimė ir augo jaunesni vaikai. Net tada, kai senelį atleido iš tarnybos (1927 m. rugsėjį), kai šeima apsigyveno Gulbinėnų dvare, močiutė [Stefanija Paliulytė-Ladigienė] neapsiribojo buities rūpesčiais, nors su gausėjančia šeima jų tikrai užteko. Mama [Marija Vildžiūnienė] pasakoja, kad po devintos vakaro vaikai turėdavo gulėti lovose, nes tai buvo mamos laikas, kai rašydavo laiškus ir straipsnius, skaitydavo. Ji buvo iš tų žmonių, kurie tiesiog priima aplinkybes kaip iššūkį. Kaime – tai kaime. Čia taip pat yra veiklos. Netgi mokyti mergaites ir moteris higienos įgūdžių... Dvare – tai dvare. Vadinasi, kaimas gali tikėtis, kad naujieji dvaro šeimininkai surengs Kalėdas su gyvaisiais paveikslais. O jeigu kol kas nėra kaime bažnytėlės – tai yra dvaro koplyčia. Mama puikiai prisimena, kaip „dėdė prelatas“ – neseniai su įkaitais kunigais iš Rusijos grįžęs Jonas Ladiga – ten laikydavo Mišias... Močiutė niekada niekuo nesiskųsdavo. Kai 1927 metais už senelio aštrias kalbas apie Smetoną jie buvo ištremti į Gulbinėnus, senelis verslo gyslelės neturėjo, investavo į malūną, verslas bankrutavo, juos paleido iš varžytinių. Išnešė baldus, išvedė gyvulius. Ir kaip tik tuo metu atvažiavo močiutės bičiuliai iš Kauno. Močiutė patiesė staltiesę sode ant pievos, visi susėdo, džiaugėsi puikiai praleistu laiku. Manė, kad Ladigienė sugalvojo gražią atrakciją – ant pievos papietauti, bet Ladigos neprasitarė, kad namuose jau nebėra baldų. Pažįstami tik grįžę į Kauną išgirdo apie varžytines... Po dienos kaimiečiai jiems atvedė karvę – kad vaikai bent pieno turėtų. Mamos auklytė Pauliutė, tokia miela močiutė su kuprele, dar kartais atvažiuodavo pas mus į Jeruzalę. Kartą ji pasakojo, kaip ponia generolienė svogūnus aukštyn kojomis susodino – šaknimis į viršų. Nežinau, ar tikrai taip buvo, tik galiu pasakyti, kad močiutė mylėjo gėles. Pinavijos, kurios mano kieme iki šiol klesti, – jos palikimas. Tikriausiai iš Gulbinėnų ir atsivežė. Tokios rūšies dabar net Kairėnuose nerandu. Nepaprastai maloniai kvepia. Vis dėlto Gulbinėnuose ne ūkis ir parko gėlynai jai buvo svarbiausia. Iš pat pradžių ėmėsi to, kas buvo arčiau širdies – švietimo. Kaime moterys purvinais skudurėliais vaikučiams burnytes prausdavo. Paprasčiausios higienos reikėjo mokyti. Gabesnes mergaites pamokydavo skaityti. Močiutė ir vargoninkavo, ir chorui vadovavo... Mamai ir tėčiui pati pasakojo: važiuoja brikele vieškeliu į Mišias vargonais groti, šalikele eina basa kaimietė, batus per petį persimetusi. Močiutė sustabdo arklį, klausia: „Gal pavežti, turbūt mišiosna eini?“ Moteris sako: „Taip, einu, bra, pasižiūrėti, kas ti do boba vargamistra.“ K. Ladigos anūko, skulptoriaus Kunoto Vildžiūno pasvarstymai apie Gulbinėnų dvaro ansamblį. Spausdinta laikraštyje „Darbas“ (Kanišauskas, Sigitas. Patriotinė tradicija gaivinta Gulbinėnų dvare // Darbas. – 2019, birž. 1, p. 1, 3.) „Linas [kitas K. Ladigos anūkas] kur kas dažniau nei aš atvyksta į Gulbinėnų dvarą – šienauja parką, kiek įmanoma, savo jėgomis, prižiūri rūmus. Kelis kartus nesėkmingai bandėme per europinius projektus gauti lėšų dvaro pastatų kompleksui renovuoti. Gerai, kad pastatas bent po stogu ir yra apsaugotas nuo spartaus irimo. Tačiau dvaro ūkinių pastatų nykimą reikėtų stabdyti. Deja, kultūros paveldo specialistai iš karto reikalauja brangiai kainuojančio kapitalinio remonto darbų projekto. Todėl dėl perdėto biurokratinio požiūrio ūkiniai pastatai akyse griūva, prie to proceso prisideda ir vagišiai. Tuo tarpu galimus investuotojus atbaido vientisą dvaro vaizdą darkanti sovietmečiu pastatyta baltų silikatinių plytų mokykla. Reikia pripažinti – dvaras yra giliame užkampyje. Jei būtų bent sutvarkytas kelias į Vabalninką, dvarą būtų galima įtraukti į turistinį maršrutą. Tad į Gulbinėnus užklysta tik pavieniai istorijos entuziastai ne tik iš mūsų šalies. Juos mielai priima Linas ir surengia ekskursijas. Muziejininkyste besidomintis mano pusbrolis yra surinkęs daug informacijos ne tik apie generolą K. Ladigą, jo žmoną, bet ir visą giminę. Manau, kad dvare kartu su kariškiais būtų galima vykdyti edukacines programas.“ Šaltiniai: Balčiūnaitis, Gražvydas. Pasvalio krašto dvarai vakar, šiandien... Rytoj? // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2016, Nr. 2 (41), p. 69–74. Čirbulėnaitė, Audronė. Kazys Ladiga: nuo karo mokyklos moksleivio iki generolo // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2003, Nr. 2 (15), p. 36–37. Gulbinėnų dvaras atgijo menininkų žodžiais ir dainomis / Audronė Filimanavičienė // Panevėžio balsas. – 2006, rugs. 28, p. 14. Gulbinėnų dvare – ir Ladigų gyvenimo istorija… / Asta Bitinaitė // Darbas. – 2006, rugs. 26, p. 1, 3. Gulbinėnų dvaro rūmai. 2012 / Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka // Žiemgala. – 2017, Nr. 1, p. 38. Gulbinėnų dvaro sodybos pastatų ansamblis ir želdynai. // Pasvalio rajono investicijų vadovas = Manual on investment into Pasvalys district / [Pasvalio rajono verslo informacijos centras]. - [Kaunas : Arx Baltica], 2008, p. 44. Kanišauskas, Sigitas. Patriotinė tradicija gaivinta Gulbinėnų dvare // Darbas. – 2019, birž. 1, p. 1, 3. Majorovienė, Virginija. Neprarastas laikas // Moteris. 2020, Nr. 9, p. 52‒59. Gulbinėnų dvaras atgijo menininkų žodžiais ir dainomis / Audronė Filmanavičienė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/gulbinenu-dvaras-atgijo-menininku-zodziais-ir-dainomis.d?id=10816157 [žiūrėta 2020 04 22]. Gulbinėnų dvaras, Pasvalio r. 2009 04 07 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/miestai-ir-architekt%C5%ABra/dvarai-ir-pilys/8070-gulbin%C4%97n%C5%B3-dvaras-pasvalio-r?t=7820 [žiūrėta 2020 04 22]. Ypatinga vieta Aukštaitijoje: per pusdienį galima aplankyti 5 dvarus [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/ypatinga-vieta-aukstaitijoje-per-pusdieni-galima-aplankyti-5-dvarus-642-1033304?copied [žiūrėta 2020 05 20]. Lietuvos dvarų duomenų bazė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.heritage.lt/dvarai/foto.php?id=312 [žiūrėta 2013 05 05]. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Vido Dulkės, Rimos Mačiukienės, Almos Balčiūnienės asmeninių archyvų.