Toliūnų vandens malūnas

Toliūnų vandens malūnas yra Pušaloto sen., Toliūnų k., Lėvens g. 18. Senasis Toliūnų vandens malūnas minimas jau 1857 m. Jis stovėjo Toliūnų privačiame dvare. Medinis vandens malūnas stovėjo Lėvens pakrantėje, turėjo tik vienas girnas. 1905 m. senasis Toliūnų vandens malūnas sudegė. Spėjama, kad gaisrą sukėlė senuose įrenginiuose tekėjęs tepalas. 1908 m. Toliūnų dvarą nupirko K. Balcevičius. 1909 m. pradėtas statyti naujas, mūrinis Toliūnų vandens malūnas. Naujasis malūnas turėjo tris aukštus. Viršutiniame – dvejos girnos ir valsčiai. Apatiniame – įtaisai miltams, kruopoms išbyrėti į maišus. Vakarinėje dalyje įrengtos gyvenamosios patalpos – trys kambariai ir virtuvė. Girnos buvo naudojamos duoniniams miltams, pikliavimui, kruopoms. Bet ypač Toliūnų malūnas garsėjo gerais valcais – mašina, turinčia du priešingomis kryptimis besisukančius velenus, skirtingais greičiais. Pradžioje malūne buvo porcelianiniai velenai, bet šie buvę nepatvarūs – subyrėjo. Pakeisti metaliniais. Visus malūno įrengimus, įvairias mašinas nupirko Toliūnų dvaro šeimininkas K. Balcevičius. Juos sumontavo ir paruošė darbui iš Latvijos pakviesti inžinieriai. Apie 1916–1917 m. Toliūnų dvare ir malūne šeimininkavo vokiečiai. Pasitraukus jiems, sugrįžo buvęs šio malūno ir dvaro savininkas. Dvaro turtas, po vokiečių invazijos, buvo išgrobstytas, tad malūną buvo nuspręsta parduoti. Malūną nupirko Pakruojo ir Žeimelio žydai, kurie čia negyveno, o samdė vietinius darbininkus. 1927 m. malūną pardavė iš JAV atvykusiai poniai Agnieškai Jasukevičienei. Ponios iniciatyva malūno vakarų pusėje, antrame aukšte, veikė vilnų karšykla. Čia stovėjo dvi naujos mašinos: viena jų kedeno vilnas, kita – gamino knatus. Tuo laiku Toliūnų vandens malūnas buvo tvarkingas, plačiai žinomas ne tik kaimyniniuose kaimuose. Grūdų susimalti žmonės atvažiuodavo net iš Panevėžio. Kelerius metus nemažą pelną davė ir vilnų karšykla. Iš Joniškėlio atvežtos dvi naujos mašinos, tvarkingai prižiūrimos, tenkino vietinių kaimo ūkininkų poreikius, bet vėliau pasidarė nuostolinga, ir šio verslo buvo atsisakyta. Pastačius užtvanką, vandens energija paversta sukamąja. Buvo naudojamas sukamasis ratas, vanduo paduodamas ant rato viršaus, pripildydavo rate esančius lovelius. Ratas, vandens veikiamas, sukosi ir suko viduje esančias mašinas. Vėliau Toliūnų malūne imta naudotis turbina. Pasvalio r. savivaldybės investicijų ir valdymo skyriaus kultūros vertybių specialistės Virginijos Varanauskienės (1969–2014) tekstas. Sovietinės okupacijos metais malūnas patyrė daug skaudžių akimirkų. Dažnai keitėsi vadovai. Malūnas ėjo iš rankų į rankas. Buvo dienų, kada čia šeimininkavo buvusio Mikoliškio paukštininkystės tarybinio ūkio vadovas A. Svirplys. Motoras senas, niekieno neremontuojamas, visas aplipęs tepalais, 1965 m. staiga užsidegė. Malūne kilo gaisras. Ugnis pasiglemžė grūdus, miltus, medines konstrukcijas, sugadino įrangą, mašinas. Malūnas priklausė buvusiam Pušaloto kolūkiui. Laikui bėgant, malūnas nustojo veikti, niekieno netaisoma užtvanka prarado savo reikšmę. 2008 m. Toliūnų vandens malūnas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. 2019 m. Toliūnų vandens malūną nusipirko Kiemelių kaime gyvenantys Almantas ir Silvija Besakirskai. Naujasis savininkas domisi malūnais ir dvarais. Tad jis aukcione nusipirkęs ne tik Toliūnų vandens malūną, bet ir Vytartų dvarą. Toliūnų vandens malūnas yra įrašytas į kultūros paveldo registrą, tad bet kokie pastato tvarkymo, remonto darbai turi būti suderinti su paveldosaugininkais. Šaltiniai: Kanišauskas, Sigitas. Toliūnų kaimo kryžius vėl švyti // Darbas. – 2020, rugpj. 8, p. 3–4. Rutkauskaitė, Elena. Malūnas nenorėjo mirti... // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2002, Nr. 1 (12), p. 12–15. Nuotraukos iš Juozo Beniulio, Vido Dulkės ir Dainiaus Vareikos asmeninių archyvų.