Literatūros tyrinėtojo, teatrologo, vertėjo Antano Vengrio tėviškė Deglėnų kaime, Pušaloto seniūnijoje

Vengryne vadinamą sodybą Antano Vengrio tėvai pasistatė po 1933 m., Deglėnų sodžiui skirstantis į viensėdijas, kuomet A. Vengrys jau buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas lituanistas. Sodyba Deglėnų sodžiuje, kur 1912 m. vasario 5 d. gimė ir augo būsimasis kritikas, teatrologas ir vertėjas A. Vengris, neišliko. 1933 m. A. Vengris pradėjo studijuoti lituanistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, lankė B. Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą. Studijas baigė 1940 m. Vilniaus universitete. 1935–1940 m. bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“, kurios iniciatyva išėjo pirmoji A. Vengrio knyga apie režisierių Kastantą Glinskį. 1939 m. persikėlė į Vilnių, mokytojavo. 1945–1953 m. dėstė lietuvių literatūros istoriją Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, dirbo Grožinės literatūros leidykloje. 1953 m. A. Vengris buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerio. Tremtyje Kuibyševe išbuvo iki 1954 m. Grįžęs iš tremties, 1956–1971 m. dirbo žurnalo „Meno saviveikla“ redaktoriumi, buvo žurnalo „Kultūros barai“ vienas steigėjų ir redaktorius. 1971–1984 m. dirbo Istorijos instituto Menotyros sektoriuje. Išleido studijėlę „Kastantas Glinskis. Iki trisdešimties metų darbo scenoje“ (1937), vėliau išplėtotą į monografiją (1965), studijas „Lietuvių teatras 1918–1929 m.“ (1981), „Vincas Krėvė-Mickevičius teatre“ (1981), „Liudas Gira teatre“ (1987), „Lietuvių valstybinis akademinis dramos teatras 1957–1970 m.“ (1987), apybraižą apie aktorę Oną Rymaitę „Nemuno mergaitė“ (1990), teatrologinių raštų rinkinius „Iš praeities ir dabarties“ (1992) ir „Teatro pašauktieji“ (1996), lyrizmo ir lengvos ironijos persmelkto stiliaus atsiminimus „Svajonės ir klajonės“ (1999). Paskelbė per 400 straipsnių teatro ir literatūros klausimais (apie K. Donelaitį, A. Strazdą, A. Baranauską ir kt.), išvertė M. Lermontovo, I. Turgenevo, M. Gorkio, F. Schillerio ir kt. kūrinių. Parengė J. Mačio-Kėkšto „Poeziją“ (1948), A. Baranausko „Anykščių šilelį“, K. Binkio „Poeziją“ (abi 1949), A. Strazdo „Raštus“ (1952), sudarė straipsnių rinkinį apie įžymiuosius lietuvių, rusų ir kitų užsienio šalių režisierius „Teatrinės minties pėdsakais“ (1–2, 1969, 1982), parengė amžininkų atsiminimų knygą „Petras Kubertavičius“ (1970). A. Vengris už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką šimto metų jubiliejaus proga buvo apdovanotas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ vertėjui. A. Vengris mirė 2014 m. birželio 25 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Šaltiniai: Antanas Vengris 1912 02 05 – 2014 06 25. Literatūra ir menas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://literaturairmenas.lt/2014-07-04-nr-3481/1891-in-memoriam/2972-antanas-vengris> [žiūrėta 2014 08 04]. Dainiaus Vareikos nuotraukos.