Pasvalio miesto vandens malūnas

Kiekvienas pastatas turi savo istoriją. Vienų ji yra ilgesnė, kitų trumpesnė. Savo visai netrumpą istoriją turi Pasvalio miesto vandens malūnas. Malūnas kadaise reprezentavęs Pasvalio miestą. Savo išvaizda jis jau seniai neprimena klasikinio vandens malūno. Ir tuos laikus, kai jis atliko savo tiesioginę funkciją mena tik išlikusi užtvanka. Pastatas yra Nepriklausomybės g. 14, anksčiau turėjusioje Pumpėnų gatvės pavadinimą. Pastate veikia Ustukių malūno administracija. Iš Pasvalio miesto vandens malūnų istorijos. Tikėtina, kad pirmasis malūnas Pasvalyje galėjo atsirasti XV a. pab. – XVI a. pr. Tiksliai žinoma, kad pirmasis malūnas buvo pastatytas ant Svalios upės, yra išlikęs XVI a. vid. šio malūno pajamų registras. Kelis šimtmečius šio malūno miesteliui užtekdavo. Tačiau XVIII a. pradėjo atsirasti malūnai ant Orijos ir Tatulos upių, ant Lėvens upės kranto taip pat buvo įkurtas Pasvalio miesto vardu pavadintas malūnas. Pirmosios žinios apie Pasvalio vandens malūną mus pasiekė iš 1755 m. Žinoma, kad tuo metu ant Lėvens upės jau stovėjo didelis malūnas, daug galingesnis negu jo garbaus amžiaus kaimynas, stovintis ant Svalios upės. Tačiau po 16 metų situacija pasikeitė. 1771 m. dokumente, kuriame buvo aprašyti įvairūs Pasvalio miesto pastatai, o tarp jų ir miesto malūnas, jis jau yra ganėtinai apgailėtinos būklės. Buvo pabrėžta, kad malūnas turi 3 vandens ratus, yra ganėtinai senas. Labai vaizdžiai aprašytos jo begriūvančios sienos, kurios iš miesto pusės netgi jau buvo pradėjusios irti, išlūžusios ir prikaltos vinimis malūno durys ir tiltas, kuris pasak šaltinio autoriaus apžiūros metu buvo jau visai suiręs ir reikalavo neatidėliotino remonto. Detaliai apžiūrėjęs malūną šaltinio autorius priėjo prie išvados, kad tokios būklės pastato išgelbėti, veikiausiai, jau nepavyktų ir rekomendavo naujai jį perstatyti. Prie malūno veikė keli ūkiniai pastatai ir alaus darykla. Netoliese esantis senas Svalios upės malūnas vis dar buvo puikios būklės ir gerai veikė. Po tokio aprašymo buvo galima pagalvoti, kad Pasvalio vandens malūno pastatas skaičiuoja paskutines dienas, tačiau praėjus 6 metams malūnas yra minimas labai svarbiame Lietuvos malūnų istorijos dokumente – 1777 m. liustracijoje. Malūnų surašymo duomenys buvo paskirstyti pagal pavietus. Pasvalys nuo XVI a. vid. buvo Upytės pavieto dalimi. To surašymo duomenimis XVIII a. pab. Upytės paviete buvo 64 malūnai, iš jų 61 vandens ir 3 vėjo. Įdomus faktas, kad Pasvalio miesto vandens malūnas tarp jų buvo vienas iš galingiausių. Jo šeimininkė buvo Vilniaus kapitula. Jis turėjo 3 vandens ratus ir per metus iš jo buvo surenkamas 30 zlotų mokestis. Tokia pati pinigų suma buvo surenkama iš malūno, stovėjusio ant Mūšos upės, kuris taip pat turėjo 3 vandens ratus. O pralenkdavo jį ir dabar išlikęs Toliūnų vandens malūnas, taip pat stovintis ant Lėvens upės. Toliūnų vandens malūnas turėjo net 4 malūnračius ir turėjo mokėti 40 zlotų per metus. Iš kitų malūnų dažniausiai buvo surenkama apie 4 arba 6 zlotus. Pasvalio vandens malūnas buvo vienintelis iš Upytės pavieto malūnų turėjęs pavadinimą ir jo pavadinimas buvo Pasvalys. Tai reiškia, kad aptariamas malūnas tapatinosi su miestu, netgi savotiškai jį reprezentavo. Praėjus beveik dvidešimčiai metų po malūno avarinės būklės aprašymo atsiranda ir dar vienas panašaus pobūdžio dokumentas – inventorius. Jame rašoma: malūnas išskirtinai senas, reikalaujantis remonto, tačiau, matyt, po praeitos apžiūros truputį paremontuotas. Turintis 5 ledlaužines atramas tiltas taip pat vis dar reikalauja remonto. Bet panašu, kad dabar jis buvo bent jau tinkamas naudoti. Iš šio dokumento sužinome, kad visas malūno pastatas buvo medinis, dengtas šiaudiniu stogu. Malūnininkas gyveno šalia esančiame svirne. Malūnas kapitalinio remonto susilaukė 1799 m. Malūno remontas kainavo 1752 zlotus. Malūnui remontuoti prireikė net 5 rūšių medienos. Ypač daug kainavo ąžuolo mediena, kurios reikėjo vandens ratams pagaminti. Kiek pigiau atsiėjo pušies mediena, kuri taip pat buvo naudojama malūnračiams. Taip pat prireikė 30 beržų medienos vežimų, po 8 klevų ir obelų, labai daug plieno, daug detalių ir darbo. Taip pat buvo suplanuota netoli malūno perstatyti smuklę. Už remontą buvo atsakingas Andris Miuleris. Tikriausiai tai buvo ne pirmos kartos malūnininkas, nes pati pavardė išduoda, kad ištisos kartos šio žmogaus giminaičių priklausė šiai profesijai, vertėsi malūninkyste. Žinoma, kad XVIII a. vokiečių kilmės meistrai dažnai darbuodavosi Lietuvoje. Dažniausiai būdami jauniausiais vaikais šeimoje, jie neturėdavo galimybės paveldėti tėvų malūno ir neturėdavo pinigų nuosavam malūnui pasistatyti. Tad iškeliaudavo laimės ieškoti svetur, kur pagal terminuotą sutartį buvo samdomi dirbti kokiame nors malūne. Labai tikėtina, kad Andris Miuleris buvo būtent iš tokių. Pasvalio vandens malūno likimo peripetijos XVIII a. Nėra jokios vizualinės medžiagos, kaip šis malūnas atrodė, yra tik rašytiniai aprašymai. Iš rašytinių dokumentų yra išlikęs planas, kuriame matosi, kad šiuolaikinis pastatas Nepriklausomybės gatvėje stovi savo pirmapradžio vietoje ir yra tiesioginis jo palikuonis, netgi jeigu materija ir yra visiškai pasikeitusi. Po kapitalinio remonto malūnas XIX a. puikiai funkcionavo dar ilgus dešimtmečius. Duomenų apie Pasvalio malūną XIX a. pavyko rasti nedaug, tačiau jie įdomūs socialine prasme. Iš samdomų darbininkų atsiskaitymo kvitų sužinome, kad 5-iems mėnesiams pasamdytas darbininkas gaudavo 10 rublių. Kai kurie darbininkai dėl sveikatos sutrikimų nesirodydavo darbe ištisas savaites, tad iš jų algos būdavo išskaičiuota po 3 rublius. Alga buvo mokama dviem dalimis. Įdomus faktas – malūne iš karto dirbo 10 samdomų darbininkų, bet lieka neaišku, kas tuomet buvo malūno šeimininkai. Ar ir patys dirbo malūne, ar tik samdė žmones. XIX a. planas. Malūnas lieka savo vietoje. XX a. jau turime Pasvalio vandens malūno nuotrauką. Pastatas yra gražus ir didelis. Tiesa, nežinia ar vis dar tas pats, kuris buvo pastatytas ir remontuojamas XVIII a. Galbūt, tai buvo jau visiškas naujadaras, kurtas senojo malūno vietoje. Artėjant XX a. vid., kai vandens ratai po truputį prarado savo aktualumą, senųjų malūnų girnos pradėjo suktis dėka kitokių naujų technologijų. Tuometiniai malūno šeimininkai, broliai Zyvai, 1940 m. nusprendė malūne įrengti antrą turbiną. Kad gautų tam leidimą, jie turėjo pateikti labai tikslų malūno turbinų brėžinius. Antros turbinos įrengimo bylos brėžiniai kartais net netilpdavo ant stalo. Iš dokumentų paaiškėjo, kad malūno savininkai 1940 m. buvo ūkininkai broliai Zyvai. Malūną tuo metu suko jau ne vien vandens jėga, bet buvo įkurtas ir dyzelinis motoras. Malūnas veikė ištisus metus be sustojimo. Vienos turbinos jau nebeužteko, kad suktų visas malūne įrengtas mašinas. Žinoma, kad broliai Zyvai malūno nestatė, o tik nupirko. Nurodyta malūno pastatymo data 1929 m. Tikėtina, kad XVIII a. malūnas paseno ir buvo nugriautas, galbūt sudegė, o gal buvo pilnai perstatytas, pritaikant jį išaugusioms XX a. galimybėms ir reikmėms. Malūnas jau nebe tik vandens, bet ir motorinis. Jame įrengtas švediškas, pusiau dyzelinis „Erika“. Pastatas įspūdingo dydžio – 4 aukštų, pilnas naujos technikos, kurios nerastume ankstesniuose aprašymuose. Dabar jame buvo ne tik daugybė prietaisų kviečiams apdirbti ar manų kruopoms gaminti, bet ir vėlimo mašina, katilas dažymui, 4 valcai, girnų reguliatoriai, įrengti elevatoriai triukšmui malšinti ir t.t. Sovietmetis. Malūnas išliko savo vietoje, tačiau pamažu prarado savo funkciją. Liko tik užtvanka, menanti besisukančių ratų, o vėliau turbinų laikus. Ir dabar, kai vandens malūno, kadaise pavadinto Pasvalio miesto vardu, 300 metų skaičiuojanti istorija išėjo į užmarštį labai svarbu prisiminti, jog jis, kaip ir kiekvienas pastatas turi savo istoriją, kurią dera išsaugoti. Šaltiniai: Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vyriausiosios archyvistės Alinos Borzenkaitės pranešimas „Vieno malūno istorija: Pasvalio miesto vandens malūnas“, perskaitytas 2019 m. lapkričio 15 d. Pasvalio krašto muziejuje rengtoje konferencijoje „Senieji vandens malūnai: kas buvo, kas laukia“. Kalba netaisyta. Nuotraukos iš Dainiaus Vareikos, Tomos Mikalajūnaitės asmeninių archyvų.