Baltpamūšio dvaras

Baltpamūšio dvaras yra Pasvalio r., Saločių sen., Baltpamūšio k. Dvaro sodyba keliu nuo Saločių Dagių link, Mūšos upės krante – vienaukštis mūrinis gyvenamasis namas su mansarda, keli ūkiniai pastatai. Rūmai neišliko, jų vietą žymi nedidelė kalva. Dvaras priklausė vokiečių kilmės baronams Berams (vok. von Behr). Po 1924 m. „parceliacijos“ likusį dvaro centrą su 60 ha žemės pirko Julija Brickienė. Dvaro sodyba apleista. Baltpamūšio dvaro sodyba 1992 m. įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Remiantis kraštotyrininko Antano Stapulionio surinktais duomenimis, net 600 hektarų užėmusiame Baltpamūšio dvare stovėjo kumetynas, dvi kiaulidės, arklidė, svirnas. Aplink dvarą – sodybos parkas, kuriame auga veimutinė pušis, įtraukta į saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą, rajone laikoma vienintele. Remiantis muziejininkės Sigutės Kučienės rinktais duomenimis, išdalintose dvaro žemėse kūrėsi Dagių kaimas. Dvaro statiniais naudojosi kolūkis, o 1977 m. nugriauti rūmai. Istoriko Gražvydo Balčiūnaičio turima informacija apie pačius baronus Berus. Šie dvarininkai, gyvenę XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje, buvo išsilavinę, užsiėmė moksline veikla. Alfredas Georgas Julius von Behras (1848–1896) dalyvavo ekspedicijoje po Šiaurės Lietuvos archeologijos paminklus: piliakalnius, pilkapius, kapinynus. Jis talkino žymiam to meto Kuršo tyrinėtojui Juliui Dioringui. Yra žinoma, kad Baltpamūšio dvare jis buvo sukaupęs archeologinių radinių kolekciją, kurios likimas, deja, nežinomas. Kolekcijos eksponatai (akmeniniai kirviai, žalvariniai papuošalai) buvo eksponuojami Kuršo kultūrinėje-istorinėje parodoje, kuri vyko 1886 m. Jelgavoje. Domėtis senienomis tuo metu tarp dvarininkų buvo labai populiaru, tai buvo savotiška mada. Tuo užsiėmė ir Joniškėlio Karpiai, ir kiti dvarų valdytojai. Kai kurie jų priklausė Kuršo literatūros ir dailės draugijai, kurios nariai rengė ekspedicijas ir vykdė tyrinėjimus. Be minėto A. G. J. Von Behro, draugijos narys buvo ir jo sūnus Alfredas Heinrichas Eberhardas von Behras (1873–1943). Narystė draugijoje buvo didelis garbės reikalas. Domėjimasis senienomis, jų rinkimas, kolekcionavimas rodė dvarininko padėtį, jo sėkmingą ūkinę, nes šiam hobiui reikėjo nemažų investicijų. Baltpamūšis buvo didelė valda, todėl ir jo valdytojai Behrai galėjo sau leisti paišlaidauti. Baltpamūšio dvaro gyventojų Agotos Lužienės ir Stefanijos Blaževičiūtės prisiminimai Agota Lužienė gimė Pasvalyje 1923 m., augo dviejų brolių ir trijų seserų šeimoje Baltpamūšyje. Moteris pradėjusi mokytis Biržų prekybos mokykloje iš namų Baltpamūšyje išėjo. Pasakoja, Biržuose eidavo prie ešalonų kareivių išlydėti... Vėliau ji studijavo Kauno farmacijos technikume, dirbo Saločių vaistinėje. Agotos tėtis Petras Baladziedas gavo 8 ha žemės šioje vietovėje, prie pat Baltpamūšio dvaro. Jis buvo armijos kirpėjas, šeima dar turi išsaugojusi jo žirkles. A. Lužienė baigė dvaro mokyklą Dagiuose, atmena gražų Baltpamūšio rūmų fojė, teko su kaimynais dvarininkais bendrauti, nors ryšio ir nebuvo. Dvaro rūmuose gyveno ponai Bričkos. Žmonės prisimena ir našlaitę, pas juos dirbusią, vadinamą Razyte, ji Baltpamūšyje ir palaidota. Bričkų žinioje buvo pieninė, kurioje kasininku dirbo A. Lužienės tėtis. Ponas Brička sakoma, buvo įsimylėjęs tarnaitę Glindaitę. Bet užgimstantį ryšį kažkas pastebėjo ir jauną moterį nunuodijo, kad ponas tarnaitės nevestų. Daug legendų, pasakojimų apie visokius nutikimus, intrigas dvare būta... Stefanija Blaževičiūtė yra kilusi iš Ignalinos krašto, 1968 m. atėjo gavusi darbą fermoje, apsigyveno dvaro kumetyno name (ten gyveno dvaro darbininkai). Tuo laiku dvaro pastatai buvo naudojami visuomenės reikmėms, veikė biblioteka. Centrinio Baltpamūšio dvaro pastato jau nėra, toje vietoje tik kalvelė bėra, ant jos pasodinta pušelė, atmenanti, jog čia kažko visgi būta... Baltpamūšio kaime yra gimusi ir augusi Edita Šakarnienė (Kiznytė). Nuo seno čia gyveno ir jos tėveliai, ir seneliai. Jos giminaičiai kadaise tarnavo Baltpamūšio dvare. E. Šakarnienė (Kiznytė) yra išsaugojusi baronaičių pieštą dvaro paveikslėlį. Pasvalietės Mildos Ritenbergaitės-Vilkienės prisiminimai Seniau liuteronų kapines vadino ponų kapais. Gal todėl, kad čia išmūrytas Baltpamūšio dvarininkų Berų kapo rūsys. Vėliau, jis buvo išdraskytas, matėsi karstai. Dabar šias kapines visi vadina Baltpamūšio liuteronų kapinėmis. Šaltiniai: Bitinaitė, Asta. Namajūnų Ritenbergai – šeimos istorija, išsibarsčiusi tarp Latvijos ir Lietuvos // Darbas. – 2021, geg. 18, p. 1, 4–5. Kraptavičiūtė, Kotryna. Pasvalio rajono kabantys tiltai: Baltpamūšio „lieptas“ į praeitį // Darbas. – 2020, gruod. 29, p. 5. Kraptavičiūtė, Kotryna. Tolimiausi Pasvalio rajono kraštai: Baltpamūšis, Kamardė // Darbas. – 2020, rugpj. 3, p. 1, 5. Semaškaitė, Ingrida. Lietuvos dvarai: [enciklopedinis žinynas]. – Vilnius: Algimantas, 2010, p. 50. Stapulionis, Antanas. Buvę dvarai ir palivarkai Pasvalio rajone: [mašinraštis]. – Pasvalys, 1988, p. 40. Baltpamūšio dvaro sodybos fragmentai. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/353e7321-0b51-4111-bc14-c30d90dcea55 [žiūrėta 2020 08 26]. Nuotraukos iš Tomos Mikalajūnaitės asmeninio archyvo.