Pavasarininkų kuopos paminklas Saudogalos kaime

Pavasarininkų kuopos paminklas yra Alyvų gatvėje, Saudogalos kaime, Saločių seniūnijoje. Prie pat kelio paminklą Lietuvai 1933 m. pastatė Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ Saudogalos kuopa. Ant paminklo yra įrašas: „LKJF „PAVASARIS“ SAUDOGALĖS kuopelė. 1933 Švent. metais“. Apie Lietuvių katalikų jaunimo sąjungą „Pavasaris“ 1919–1933 m. Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“, 1933–1940 m. Lietuvių katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“, katalikiška kultūrinė jaunimo (daugiausia kaimo) organizacija, veikusi 1912–1940 m. Centras buvo Kaune. Pirmuosius slaptus būrelius sudarė skaitantieji žurnalą „Pavasaris“. Šių būrelių iniciatoriai – kunigai J. Totoraitis, P. Dogelis, steigėjai – ateitininkai, katalikai mokytojai. Būreliai daugiausia steigti prie slaptai veikiančių jaunimo draugijų „Žiburys“, „Žagrė“ ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių. Iki 1914 m. pavasarininkų būreliai veikė Marijampolėje, Miroslave, Radviliškyje, Seinuose, Surviliškyje, Šeduvoje, Šiauliuose, Vabalninke, Valkininkuose, Varėnoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą veikla nutrūko, 1916 m. šiek tiek atgijo – P. Dogelio ir mokytojo A. Meciūno pastangomis Vilniuje įkurta pavasarininkų kuopa. Šie būreliai rūpinosi lietuvybės gaivinimu, lietuvių kalbos ir tradicijų išsaugojimu, steigė privačias lietuviškas mokyklas, reikalavo Vilniaus krašto bažnyčiose laikyti pamaldas ir giedoti lietuviškai. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pavasarininkai galėjo legaliai ir viešai veikti (buvo 85 kuopos, 6800 narių). 1919 m. rugsėjo 12–13 d. Kaune įvyko pirmoji vieša pavasarininkų konferencija, kurioje priimti nauji pavasarininkų įstatai, nustatyta veiklos kryptis, išrinkta vadovybė, pavasarininkų organizacija pertvarkyta į Lietuvių katalikų jaunimo sąjungą „Pavasaris“. Pavasarininku šūkis – „Dievui ir Tėvynei“. 1921 m. pradėta steigti mergaičių būrelius, 1933 m. ėmė kurtis atskiros mergaičių ir vyrų kuopos. Pavasarininkai siekė ugdyti tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, įtvirtinti valstybingumą, organizuodavo koncertus, vaidinimus, gegužines, rengdavo dainų šventes, tautodailės parodėles, gražiausio darželio konkursus, steigdavo chorus, nedidelius orkestrus, bibliotekas, skatindavo jaunimą ir suaugusiuosius mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai. Suaugusiesiems mokyti pavasarininkai Kaune įsteigė M. Valančiaus liaudies universitetą ir suaugusiųjų gimnaziją. Pavasarininkai švęsdavo religines šventes, dalyvaudavo rekolekcijose, rengė paskaitas apie dorovę ir auklėjimą, statė kryžius, tvarkė apleistas kaimų kapinaites (pirmieji ėmėsi prižiūrėti Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų karių kapus), organizuodavo sporto varžybas. Kai kurios pavasarininkų kuopos domėjosi kraštotyra – užrašinėjo tautosaką, rinko senienas, kurias vėliau perdavė Vytauto Didžiojo kultūros, Šiaulių „Aušros“ ir Telšių „Alkos“ muziejams. Tikraisiais pavasarininkų organizacijos nariais galėjo būti nesusituokę 15–40 metų asmenys. Svarbiausią organizacinį vienetą sudarė kuopa, dažniausiai vienijanti vieno arba kelių kaimų pavasarininkus. Kuopos sudarė rajonus, šie – regionus. 1925 m. buvo 469 kuopos, suskirstytos į 28 rajonus, šie – į 4 regionus (aukštaičių, dzūkų, užnemuniečių ir žemaičių). 1927 m. vietoj 4 sudaryti 5 regionai, kurių ribos sutapo su vyskupijų (Kauno, Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio) ribomis. 1929 m. buvo 648 kuopos, 56 000 narių, 1933 m. – 418 mergaičių kuopų, 329 vyrų ir 287 mišrios kuopos, 1940 m. – 615 mergaičių ir 618 vyrų kuopų, daugiau kaip 90 000 narių. 1933 m. sąjunga pertvarkyta į Lietuvos katalikų jaunimo federaciją „Pavasaris“. Federaciją sudarė vyrų, mergaičių ir jaunųjų pavasarininkų (šie pavienių kuopų neturėjo, dažniausiai veikė savuose būreliuose prie mergaičių arba vyrų kuopų) sąjungos. Pavasarininkai bendradarbiavo su kitomis katalikiškomis organizacijomis, ypač su ateitininkais. Nuo 1925 m. organizacija buvo Tarptautinės katalikų jaunimo sąjungos narė. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą pavasarininkų organizacija uždaryta. Leido periodinius žurnalus: „Pavasaris“ (1912–1915 m. ir 1918–1940 m.), „Jaunimo vadas“ (1923–1940 m.), „Vyrų žygiai“ (1936–1937 m.), „Liepsnos“ (1937–1940 m.). Vadovai: B. Stosiūnas (1918 m.), D. Kurtinaitis (1919 m.), L. Bistras (1922 m.), J. Eretas (1922–1928 m.), J. Leimonas (1928–1940 m.). Šaltiniai: Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos ,,Pavasaris“ Panevėžio regionas 1918–1940 metais. Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros aina.lt svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://aina.lt/lietuvos-kataliku-jaunimo-sajungos-pavasaris-panevezio-regionas-1918-1940-metais/ [žiūrėta 2020 11 17]. Pavasarininkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/pavasarininkai-2970 [žiūrėta 2020 11 17]. Stanislovaitis, Viktoras. Ieškojo šimtmečio paveldo ženklų. Joniškėlio internetinė svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.joniskelis.lt/2018/10/ieskojo-simtmecio-paveldo-zenklu/ [žiūrėta 2020 11 17]. Nuotraukos iš Tomos Mikalajūnaitės asmeninio archyvo.