Sakralinės architektūros paveldas: maldos namų fotografijos Pasvalioje ir Europeanoje
VISOS PARODOS
Temų sąrašas
Maldos namai Pasvalio krašto e. bi...
Maldos namai Pasvalio krašto e. bibliotekoje www.pasvalia.lt
Maldos namai Europos kultūros paveldo e. bibliotekoje www.europeana.eu
![Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra Pasvalyje, Vytauto Didžiojo a. 5, prie Lėvens ir Svalios santakos. Mūrinė. Pastatyta 1787 m., turi baroko ir istoristinių bruožų.
Didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis 1497 m. dovanojo kunigo Jono Groto pradėtai statyti bažnyčiai žemės ir leido kurti miestą. 1498 m. J. Grotas paskirtas pirmuoju Pasvalio klebonu. 1580 m. dvaro valdos skirtos Vilniaus kapitulai. Bažnyčia turėjo jurisdiką miestelyje ir 2 kaimus. Vilniaus kapitula bažnyčią perstatė. Jai 1775 m. priklausė Karkliškių ir Šlamų kaimai. 1776 m. sudegė. Nuo 1773 m. veikė parapinė mokykla.
1779–1787 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Ji buvo stačiakampio plano (34×17 m), be bokštų. 1851 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Motiejus Valančius. Klebono prelato Vlado Dambrausko rūpesčiu 1885–1887 m. bažnyčia padidinta, pristatyti bokštai. Buvusi bažnyčia paversta vidurine nava su presbiterija. 1902 m. įsigyta naujų Kryžiaus kelio stočių paveikslų. 1904 m. klebono J. Banevičiaus iniciatyva išmūryta prieglauda. 1906 m. tarp bažnyčios ir klebonijos nutiestas tiltas per Lėvenį. 1907 m. pastatyta mūrinė varpinė (joje 3 varpai), įsteigta parapijos bibliotekėlė. 1911–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Jam valdžia 1911 m. neleido įsteigti bibliotekos-skaityklos. 1926–1929 m. ištiesinta, paaukštinta šventoriaus tvora. Po 1933 m. gaisro bažnyčia suremontuota. 1933 m. įsteigta altarija.
1938 m. Lietuva minėjo Nepriklausomybės 20-metį. Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios viduje ant sienos atidengta juodo granito atminimo lenta, kurioje surašytos 14 už laisvę žuvusių pasvaliečių pavardės. Sovietmetį lenta pratūnojo uždengta Šv. Jurgio paveikslu, o 1992 m. vasario 16-ąją vėl buvo pašventinta.
1954–1976 m. Pasvalyje kaip altarista gyveno ir čia mirė iš Vladimiro kalėjimo grįžęs visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras kunigas Juozapas Čepėnas (1880–1976). Nuo 1981 m. klebonavo Alfonsas Jančys (1921–1992; palaidotas šventoriuje).
Bažnyčia turi baroko ir istorinių bruožų, stačiakampio plano (40×30 m), su 5 priestatais, dvibokštė. Vidaus 3 navų, atskirtų pilioriais. Yra 5 altoriai. Šventoriaus tvora tinkuoto mūro.
Apie Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonus
Seniesiems dviejų pedalų ir trylikos balsų, kinivarpų smarkiai pažeistiems Pasvalio bažnyčios vargonams buvo jau beveik pusantro šimto metų. Istorijos šaltinių duomenimis, 1887 m. juos sumontavo žymus vargonų meistras panevėžietis Martynas Masalskis. O Pasvalio maldos namams jie tarnavo nuo pokario metų, kai buvo atgabenti iš sovietų valdžios nuspręstos uždaryti Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios.
Naujieji vargonai
Tinkamus vargonus pavyko surasti vienoje Vokietijos bažnyčioje, kuri iki tol turėtą instrumentą keitė nauju. Pasvaliečiai vargonus įsigijo už 35 tūkst. eurų. Renkant aukas naujiesiems Pasvalio bažnyčios vargonams, surengta nemažai labdaros koncertų. Lėšas aukojo parapijiečiai, Pasvalio krašto verslininkai, ūkininkai, įmonės, Pasvalio rajono savivaldybė.
Naujieji vargonai pasvaliečiams ir miesto svečiams iškilmingai pristatyti 2020 m. rugpjūčio 30 d. Juos palaimino Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas, kuris kartu su Pasvalio parapijos kunigais aukojo šv. Mišias.
Vargonai pagaminti 1962 m. Penkiolikti pagal dydį Lietuvoje. Turi 2116 grojančių vamzdžių, kurių mažiausias sveria vos 11 gramų, o didžiausias – beveik 100 kilogramų. Tris kartus didesni už buvusius. Neobarokiniai, trijų manualų su pedalais, 30-ies registrų.
Apie varpinę ir varpus
Nauja graži baroko stiliaus varpinė pastatyta 1907 m. Joje yra trys varpai. Didysis varpas (ø 113 cm) sveria 860 kg. Nulietas 1906 m. Antonio Vlodkovskio fabrike Vengruve (Lenkija). Savo laiku jis atkeliavo į ką tik pastatytą varpinę. Varpą bažnyčiai padovanojo ūkininkas Maižiešius Lapėnas iš Stačiūnų kaimo. Įrašai ant varpo: „MARIJA BE GRIEKO PIRMGIMIO PRADETA MELSKES UZ MUS“ // „ASZ / DIEVĄ GARBINTI MARIJA SZLOVINTI / BALSU EIDAMAS VISUS KVIESDAMAS / DIEVO NAMUOSĘ MELSTES VARGUOSE / JESZKOT RAMYBES DANGAUS LINKSMYBES / RAUDĄ RAUDONU DUSZES UZSTOJU / ANT AMZINO ATILSIO JAS PALAIDOJU!“ // „MOIZIESZIUS LAPĖNAS / JAUNIKAITIS STACZIUNU SODZIO / PASVALIO BAZNYCZEI TĄ VARPĄ ABZADEJO / JUBILEJO ATMINIMUI 1854–1904 8. GRUODZIO DIENOJE“.
Mažesnysis varpas (ø 72 cm) pagamintas 1810 m. Jono Samuelio Vėnerio dirbtuvėje Vilniuje. Gamintojo įrašas ant varpo lotynų kalba: „ME FECIT IOH: SAMU: WÆHNER“ [Mane padirbo Jonas Samuelis Vėneris]. Kitas įrašas lenkų kalba liudija apie miesto tikinčiųjų dovaną bažnyčiai: „N M : P : BRACTWA POSWOL[E] / R: 1810“ [Nekaltosios Mergelės Marijos brolija Pasvalyje, 1810 metai]. Abu aprašytieji varpai įtraukti į Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Trečias varpas pats mažiausias (ø 21 cm). Signalinis. Jis nebylus, nes nėra liežuvio. Apie šį varpelį nežinoma nieko.
Pirmojo pasaulinio karo metais Pasvalio bažnyčios varpus savo ūkyje paslėpė didžiojo varpo fundatorius M. Lapėnas. Taip jie buvo išgelbėti nuo išvežimo į Rusiją. Per Antrąjį pasaulinį karą varpus atiduoti reikalavo vokiečiai. Du mažesniuosius žmonės paslėpė, o didžiojo nukelti niekas nesugebėjo.
Apie naująjį varpą (ø 91 cm)
2021 m. birželio 9 d. Pasvalio dekanas kun. Henrikas Kalpokas simboliniais dūžiais pasveikino naująjį varpinės gyventoją – pusę tonos sveriantį varpą. Šv. Jono Krikštytojo vardu pavadintas bažnytinio meno kūrinys atkeliavo iš Lenkijos. Ten jį pagamino visame pasaulyje garsi Jano Felčinskio varpų liejykla. Parapijos tikintiesiems varpą padovanojo kraštiečių Morkūnų šeima.
2021 m. birželio 27 d. varpą pašventino JE Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas, OFM.
Atlikti įrašai ant varpo
Ant žiedo:
PARATE VIAM DOMINI, RECTAS FACITE SEMITAS EIUS! (Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus!).
Pirmoje pusėje: NOMEN MEUM EST IOANNES BAPTISTA (Mano vardas Jonas Krikštytojas).
CONSOLO VIVA. FLEO MORTUA. PELLO NOCIVA (Guodžiu gyvuosius, apverkiu mirusius, atitolinu nelaimes).
Antroje pusėje: GYVENIMUI MANE PAŠAUKĖ JONO IR VALERIJOS MORKŪNŲ ŠEIMA, BAŽNYČIĄ VALDANT POP. PRANCIŠKUI, VYSKUPIJOS ORDINARU ESANT VYSK. LINUI VODOPJANOVUI OFM, PARAPIJOS KLEBONU – DEK. KUN. HENRIKUI KALPOKUI.
PASVALYS, A. D. MMXX
Šaltiniai:
Balčiūnaitis, Gražvydas. Maldai kvies šv. Jonas Krikštytojas // Darbas. – 2021, liep. 3, p. 1, 4.
Balčiūnaitis, Gražvydas. Pasvalio bažnyčios varpinėje – ypatingas gyventojas // Darbas. – 2021, birž. 12, p. 1.
Magelinskienė, Zina. Vargonų gausmas – tarsi katedroje // Darbas. – 2020, rugs. 3, p. 1, 4.
Misius, Kazys; Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: [žinynas]. – Vilnius: Pradai, 1993.
Nepriklausomybės atminimo simboliai Pasvalio krašte / sudarytojas Gražvydas Balčiūnaitis. – Panevėžys: Pasvalio krašto muziejus, 2018, p. 8.
Pasvalio krašto bažnyčių varpai / sudarytojas Gražvydas Balčiūnaitis. – Panevėžys: Pasvalio krašto muziejus, 2019, p. 3.
Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapija. Panevėžio vyskupija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.paneveziovyskupija.lt/parapijos/pasvalio-sv-jono-krikstytojo-parapija/ [žiūrėta 2020 05 13].
Nuotraukos iš [†] Pasvalio r. bažnyčios [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/miestai-ir-architekt%C5%ABra/sakralin%C4%97-architekt%C5%ABra/7514-%E2%80%A0-pasvalio-r-ba%C5%BEny%C4%8Dios?t=7269%3E [žiūrėta 2012 05 14], Pasvalio krašto muziejaus fondų, Tomos Mikalajūnaitės, Aidos Leimontaitės, Dainiaus Vareikos asmeninių archyvų.](../objects_img/609_almis_1_2008.jpg "Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia")
![Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčia yra Pumpėnų sen., Pumpėnų mstl., Ąžuolyno a. 1. Priklauso karmelitų vienuolyno kompleksui. Bažnyčia stovi mūrine tvora aptvertame šventoriuje. Pagrindinis fasadas orientuotas į vakarus. Priešais jį yra vartai į miestelio aikštę (buvusią turgaus). Iš pietų pusės pastatą supa kapinės.
Bažnyčia pastatyta smėlingoje vietoje, dėl to jos pamatai gilūs, sumūryti iš akmenų ant statmenai sukaltų smaluotų rąstų (polių). Sienos – plytų mūras, tinkuotas, stogas dengtas skarda.
Bažnyčia stačiakampė, su pusapskrite apsida, trinavė, halinė. Centrinę navą pratęsia presbiterija, užbaigta pusapskrite apsida. Abipus jos – zakristijos.
Autorius nežinomas. Yra pereinamųjų iš baroko į klasicizmą formų.
Pirmoji bažnyčia pastatyta apie 1665 m. buvo medinė. Jos fundatoriai smulkūs apylinkės feodalai broliai Jurgis ir Povilas Zavadskiai. 1768 m. pirmoji bažnyčia sudegė. Laikinai pastatyta nedidelė mūrinė, stačiakampio plano, uždengta šiaudų stogu bažnytėlė, vadinamoji „šopa“.
Šiandieninė bažnyčia pradėta statyti 1798 m., baigta – 1810 m. 1818 m. įrengtas interjeras, bažnyčia pašventinta.
1871–1878 m. klebono S. Kuprevičiaus iniciatyva sudėti nauji langų rėmai, panaikintas vienuolių choras, didysis altorius pritrauktas prie apsidos sienos. Navų lubos buvo padengtos drobe. Ant jos cilindrinių lubų puskliautės centrinėje navoje nutapytos daugiafigūrės kompozicijos–vaizdai iš Marijos gyvenimo.
1911–1914 m. iškirstos į prienavį šoninės durys, plytinės grindys pakeistos lentinėmis, išmūryta nauja sakykla, įdėti geležiniai langų rėmai, sudėti spalvoti ir matiniai stiklai, presbiterijos languose – ornamentiniai vitražai.
Vienuolyno namas priklauso karmelitų vienuolyno kompleksui. Vienuolynas įkurtas 1665 m., fundatoriai smulkūs apylinkės feodalai broliai Jurgis ir Povilas Zavadskiai. Buvo medinis, 1797 m. sudegė. 1823 m. karmelitų vienuoliai pasistatė naują – mūrinį, šiandien tebestovintį pastatą. Tai ilgo stačiakampio plano statinys. Patalpos jame buvo išdėstytos koridoriaus sistema. Vienuolyną ir bažnyčią jungė uždaras koridorius.
1832 m. carinė valdžia vienuolyną uždarė, turtą konfiskavo. Pastate įsikūrė klebonija. Nuo 1965 m. veikė senelių invalidų namai.
Pasvalio r. savivaldybės investicijų ir valdymo skyriaus kultūros vertybių specialistės Virginijos Varanauskienės (1969–2014) tekstas.
Apie varpinę ir varpus
1830 m. vienuoliai karmelitai šventoriuje pastatė akmenų mūro varpinę. 1915 m. Rusijoje pradingo trys varpai, tarp jų ir seniausias – 1638 m. gamybos. 1948 m. Panevėžio vyskupas Pumpėnams padovanojo tris varpus iš mieste uždarytos Marijonų bažnyčios. Iš jų varpinėje šiandien kabo tik vienas.
Didysis varpas (ø 85 cm) Marijonų bažnyčiai buvo išlietas už Martyno Kšanavičiaus lėšas 1931 m. Galima manyti, jog tai buvo jo priešmirtinė valia. Varpas pakrikštytas geradario vardu. Jį pagamino Franco Šilingo sūnų liejykla, veikusi Vokietijos mieste Apoldoje: „FR SCHILLINGSÖHNE APOLDACOSSEN MICH! 1931“. Kiti įrašai ant varpo: „PANEVĖŽIO MARIJONŲ BAŽNYČIAI A. A. MARTYNO / KŠANAVIČIAUS AUKA 1930 VGT. D. M. / ŠV. MARTYNAS VYSK.“; lotyniškai: „DA PACEM, / DOMINE, / IN DIEBUS / NOSTRIS“ [Viešpatie, duok taiką mūsų laikams].
Mažesnysis varpas iškeliavo iš Pumpėnų varpinės ir dabar kabo Balsių vandens malūno kieme mūriniuose vartuose. Ant varpo gamintojo įrašas: „S ENGLISZ i SKA R 1895“ (S. Englišo liejykla Varšuvoje, 1895 m.).
Šaltiniai:
Pasvalio krašto bažnyčių varpai / sudarytojas Gražvydas Balčiūnaitis. – Panevėžys: Pasvalio krašto muziejus, 2019, p. 10.
Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės parapija. Panevėžio vyskupija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.paneveziovyskupija.lt/parapijos/pumpenu-svc-m-marijos-skaplierines-parapija/ [žiūrėta 2020 05 18].
Nuotraukos iš [†] Pasvalio r. bažnyčios [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/miestai-ir-architekt%C5%ABra/sakralin%C4%97-architekt%C5%ABra/7514-%E2%80%A0-pasvalio-r-ba%C5%BEny%C4%8Dios?t=7269 [žiūrėta 2012 05 14], Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų ir Tomos Mikalajūnaitės asmeninio archyvo.](../objects_img/205_BZ_Pumpenai_2004_0611_1.jpg "Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčios, vienuolyno ir varpinės ansamblis")
![Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra Pušaloto sen., Pušaloto mstl., Savanorių g. 19, 2,6 km į vakarus nuo Pumpėnų. Medinė. Pastatyta 1853 m. Liaudies architektūros formų.
Bažnyčiai 1639 m. paskirta 18 valakų žemės, apie 100 dešimtinių miško. Kunigo Mykolo Baukevičiaus rūpesčiu 1708 m. perstatyta. 1820 m. jai priklausė 10 valakų žemės su Ožkyčių ir Pazukų kaimais. Dvarininko Pranciškaus Karpio ir parapijiečių lėšomis 1853 m. bažnyčia padidinta.
Ilgametis Pušaloto klebonas Feliksas Vereika (apie 1822–1882; palaidotas šventoriuje) apmūrijo kapines, 1879 m. paaukštino bažnyčią, pristatė dvi šonines koplyčias, 1882 m. įrengė vargonus. XIX a. viduryje veikė parapinė mokykla.
1855–1862 m. Pušalote klebonavo Antanas Juška-Juškevičius (1819–1880). Jis ne tik atnaujino bažnyčią, 1857 m. pastatė kleboniją, bet ir rinko tautosaką. 1896–1912 m. klebonas rėmė draudžiamos spaudos platinimą, organizavo slaptas lietuviškas mokyklas, 1898 m. pastatė prieglaudą su parapijos sale. Klebono kunigavimą Pušalote liudija akmeninė atminimo lenta, kuri yra įmūryta į šventoriaus mūro tvorą.
Bažnyčia liaudies architektūros formų, lotyniško kryžiaus plano (31,5×11,5 m), su trisiene apside, bokšteliu. Yra 3 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame stovi mūrinė varpinė.
Apie varpinę ir varpus
Šalia kuklios medinės šventovės stovi trijų aukštų varpinė, turinti klasicizmo bruožų. Varpai 1915 m. pradingo Rusijoje.
Dabar varpinėje kabo du įspūdingi varpai. Juos 1924 m. kunigo Jono Ulicko užsakymu pagamino Juozo Masalco (Masaicevo) varpų ir ūkio mašinų dalių liejyklos meistrai. Lėšas surinko parapijiečiai.
Didysis varpas (ø 82 cm) pakrikštytas Šv. Petro vardu. Įrašas ant liemens: „PETRAS. / RŪPESČIU PUŠALOTO KLEb. KUN. ULICKO IR PARAPIJONU“.
Mažesniojo varpo (ø 72 cm) vardas Šv. Povilas. Įrašas ant liemens: „PAULIUS. / AUKA JONA J., IUOZAPATOS R. IR PUŠOLOTEČIŲ. 1924 M.“.
Šaltiniai:
Balčiūnaitis, Gražvydas. Pasvalio krašto bažnyčių varpai (III). – Iliustr. – Tęsinys. Pradžia 2020 m. Nr. 1 (48) - Rubrika: Atsigręžimai į praeitį. - Bibliogr.: 4 pavad. // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2020, Nr. 1 (48), p. 15‒21.
Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios: [žinynas]. – Vilnius: Pradai, 1993.
Pasvalio krašto bažnyčių varpai / sudarytojas Gražvydas Balčiūnaitis. – Panevėžys: Pasvalio krašto muziejus, 2019, p. 8.
Pušalotas: Apaštalų Šv. Petro ir Povilo parapijos i. e. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia // Lietuvos bažnyčios. – Čikaga: Amerikos liet. b-kos l-kla, 1980–1987. – T. 4, p. 303–305.
Pušalotas. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia // Lietuvos vargonai. – Vilnius: Petro ofsetas, 2009, p. 359.
Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia: Pasvalio dekanatas // Panevėžio vyskupijos bažnyčios. – [Kaunas] : Terra publica, 2012, p. 162–163.
Nuotraukos iš [†] Pasvalio r. bažnyčios [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/miestai-ir-architekt%C5%ABra/sakralin%C4%97-architekt%C5%ABra/7514-%E2%80%A0-pasvalio-r-ba%C5%BEny%C4%8Dios [žiūrėta 2012 05 14], Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų ir Tomos Mikalajūnaitės asmeninio archyvo.](../objects_img/564_DSC02226.JPG "Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia")
![Kyburių Švč. Mergelės Marijos angeliškosios bažnyčia yra Vaškų sen., Kyburių k., Bažnyčios g. 6.
1762 m. Kyburių dvare buvo pastatyta medinė koplyčia. Po 1831 m. dvaro savininką ištrėmė į Rusiją. Žemė perėjo reformatui dvarininkui. Jis koplyčią nugriovė. Katalikai pastatė kitą koplyčią Majerių dvaro kapinėse. Po 1863 m. Majerių dvaras perėjo liuteronui. Koplyčia perkelta į Saločių kapines. Per Pirmąjį pasaulinį karą pervežta į Kyburių kapines. Ji 1928 m. nugriauta.
1926 m. kunigui Aleksandrui Štrombergui tarpininkaujant gautas Žemaičių vyskupo leidimas statyti bažnyčią. 1927 m. bažnyčia pastatyta pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. 1934–1938 m. klebonas Vadislovas Kupstas įrengė jos vidų: pastatė tris altorius, sakyklą, padarė suolus, klausyklas. Be to nupirko varpą, apmūrijo šventorių. Bažnyčia stačiakampio plano, su keturiais priestatais suapvalintais kampais abiejuose galuose, vienu bokštu. Ant bokšto yra keturi bokšteliai ir ant priestatų skardiniai, smailūs. Išorėje apkalta lentomis. Vidus trijų navų, atskirtų stulpais be arkų. Vidurinė nava platesnė, su įlenktomis lubomis, šoninės – siauresnės, jų lubos plokščios. Langai stačiakampiai, dideli. Yra trys neogotikiniai, mediniai altoriai.
Šventoriaus tvora akmenų ir betono mūro.
Apie bažnyčios varpus
1935 m. kunigas Vladas Kupstas nupirko apie pusę tonos sveriantį varpą. Šiandien jį laiko atvira medinė konstrukcija šventoriuje.
Didysis varpas, vardu Šv. Jonas, sveria 438 kg. Antrojo pasaulinio karo metais klebono Stepono Pelešyno sukviesti vyrai jį iškėlė ir paslėpė. Parapijoje paleistas gandas apie vagystę... Frontui praūžus varpas vėl buvo pakabintas. Taip pavyko jį išgelbėti nuo tremties į Vokietiją. Niekas tikrai nežino, kur varpas buvo paslėptas. Kalbėta, galbūt vieno Puodžiūnų sodžiaus ūkininko daržinėje, kiti manė, kad nuskandintas Mūšos upėje. Įrašas ant varpo: „Šv. Jonas / Kiburių bažnyčia / 1935 m. / 438 kg“.
Didžiojo varpo draugijoje – mažas nenaudojamas varpelis (ø 20 cm).
Šaltiniai:
Balčiūnaitis, Gražvydas. Pasvalio krašto bažnyčių varpai (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 2 (47), p. 14‒20.
Balčiūnaitis, Gražvydas. [Pasvalio rajone] Kyburiuose varpai kabo atviroje medinėje varpinėje : [nuotrauka] / [Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka] // Šiaurietiški atsivėrimai. ‒ 2019, Nr. 2 (47), p. 20.
Pasvalio krašto bažnyčių varpai / sudarytojas Gražvydas Balčiūnaitis. – Panevėžys: Pasvalio krašto muziejus, 2019, p. 7.
Kyburių Švč. Mergelės Marijos angeliškosios bažnyčia. Žiemgala [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.ziemgala.lt/lt/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-dabartis/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-dabartis-5/kyburiu-baznycia [žiūrėta 2020 05 18].
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų.](../objects_img/2490_dsc_0658.jpg "Kyburių Švč. Mergelės Marijos angeliškosios bažnyčia")
![Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia yra Krinčino sen., Gulbinėnų k. Plytų mūro.
Gulbinėnų dvaro savininkas, generolas Kazys Ladyga (1893–1941) dvaro rūmuose 1936 m. įrengė koplyčią. 1939 m. pabaigoje įkurta parapija. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmai su koplyčia nacionalizuoti. Dabartinė bažnyčia įrengta mūriniame ūkiniame pastate 1948 m.
Ji stačiakampio plano. Ant kraigo pastatytas bokštelis. Šventoriaus tvora metalinė.
Šventovėje yra du varpai.
Bokšte pakabintas paprastas nedidelis varpas (ø 35 cm).
Bažnyčioje saugomas varpas (ø 32 cm), atvežtas iš netoliese esančios Motiejūnų kaimo kapinių koplyčios.
Įdomu, kad Gulbinėnų bažnyčios prižiūrėtojais, taip pat ir varpininkais, tarnavo trys Šatų šeimos kartos: tėvas Edvardas, sūnus Aloyzas ir anūkas Jonas.
Šaltiniai:
Balčiūnaitis, Gražvydas. Pasvalio krašto bažnyčių varpai (III). – Iliustr. – Tęsinys. Pradžia 2020 m. Nr. 1 (48) - Rubrika: Atsigręžimai į praeitį. - Bibliogr.: 4 pavad. // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2020, Nr. 1 (48), p. 15‒21.
Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: [žinynas]. – Vilnius: Pradai, 1993.
Pasvalio krašto bažnyčių varpai / sudarytojas Gražvydas Balčiūnaitis. – Panevėžys: Pasvalio krašto muziejus, 2019, p. 14.
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų.](../objects_img/1704_dsc_0244.jpg "Gulbinėnų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia")
![Šv. Nikolajaus stačiatikių cerkvė yra Pumpėnų sen., Gegabrastos k., Gegabrastos g. 12E.
Pastatyta apie 1894–1896 m. Pirmosios šventosios Mišios buvo aukotos 1897 m. gegužės 22 d., cerkvei suteiktas šv. Nikalojaus vardas. Ji buvo skirta iš Rusijos atkeltiems naujakuriams, kurie užėmė ištremtų 1863 m. sukilėlių sodybas.
Pirmojo pasaulinio karo metu cerkvė smarkiai nukentėjo. Praūžus karo audrai, kaimo vyrai savo jėgomis atstatė cerkvę.
Kaimo gyventojai nebeprisimena pirmųjų šventikų pavardžių, bet tėvo Nikolajaus Gurjanovo jie niekada nepamirš. Į Gegabrastos kaimo cerkvę jis atvyko 1939 m. Tėvas Nikolajus mokė mylėti Dievą, subūrė prie cerkvės chorą, artimai bendravo su kaimo žmonėmis. Tėvas Nikolajus rūpinosi cerkvės reikalais iki 1951 m. Jam išvykus, bendruomenę aptarnavo daug šventikų. Nuošalioje kaimo cerkvėje jie būdavo neilgai. Dabar cerkvė neturi savo šventiko, bendruomenės narius aptarnauja kitų parapijų šventikai.
Apie Šv. Nikolajaus cerkvės varpus
Cerkvėje iš pradžių nebuvo varpo. Tikintieji buvo kviečiami du ilgus gelžgalius stipriai daužant vieną į kitą.
1900 m. cerkvės komitetas surinko aukų ir iš bokšto pagaliau nuaidėjo varpo dūžiai. Jis kabo ir šiandien (ø 54 cm), deja, įskilęs ir prastai skamba. Per Pirmąjį pasaulinį karą bokštas nugriuvo, varpas krito žemėn ir galbūt tada buvo pažeistas.
Senąjį varpą dabar pavaduoja kitas, šiek tiek mažesnis (ø 38 cm).
Stačiatikių tikinčiųjų daugiausia susirenka gegužės mėn., švenčiant titulinius cerkvės atlaidus. Šalia cerkvės stovi šventiko sodyba, yra veikiančios kapinės.
Šviesuolė, buvusi istorijos mokytoja, kraštotyrininkė Elena Rutkauskaitė surinko duomenis apie Gegabrastos kaimo vardo kilmę
„Už Lėvens upės stovėjo malūnas, kuriame dirbo toks Gegas. Norėdami susimalti grūdų, ūkininkai savo maišus turėdavo kelti valtele per Lėvenį. Susirinkę sodiečiai nutarė pasidaryti brastą, kad ja galėtų arkliais pravažiuoti. Išrinko sekliausią upės vietą, privežė akmenų. Nuo to buvusį Nikolskojės kaimą pavadino Gegabrasta. Kita kaimo vardo atsiradimo versija – tai, kad šioje vietoje pavasarį itin gegutės kukuodavo.“
Šaltiniai:
Balčiūnaitis, Gražvydas. Pasvalio krašto bažnyčių varpai (IV) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2020, Nr. 2 (49), p. 18–24.
Jurgėnų kraštas: praeitis, etninė kultūra, dabartis / sudarytojas Jonas Aničas. – Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2014, p. 113–114.
Pasvalio krašto bažnyčių varpai / sudarytojas Gražvydas Balčiūnaitis. – Panevėžys: Pasvalio krašto muziejus, 2019, p. 15.
Rutkauskaitė, Elena. Gegobrasta – „gegutės brasta“ // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2003, Nr. 2 (15), p. 17–21.
Vertelka, Bronius. Gimtojo krašto istorijos puoselėtoja [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://xxiamzius.lt/numeriai/2012/11/16/fondasb_05.html?fbclid=IwAR2iFFkMQ4aNvWBnrvfqs2r2cO_Qj4zvIKTuZXTrVwF-89mj1KAaDXBix1A [žiūrėta 2020 04 30].
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Tomos Mikalajūnaitės, Gražvydo Balčiūnaičio, Juozo Beniulio asmeninių archyvų.](../objects_img/2384_dsc_0060.jpg "Šv. Nikolajaus cerkvė Gegabrastoje")
![Istorizmo laikotarpio (1860–1914) mūrinė sinagoga yra Pušaloto sen., Pušaloto mstl., Taikos g. 5.
Sinagoga – plytinis dviejų aukštų pastatas. Naujoji sinagoga pastatyta 1913 m. vietoj per 1911 m. Pušalotą nusiaubusį gaisrą sudegusios medinės. Pinigai statybai buvo renkami iš Džeksonvilyje (JAV, Floridos valstija) ir kitose vietose įsikūrusių išeivių.
Pagrindinėje sinagogos patalpoje stovėjo dvi nedidelės koklių krosnys, kūrenamos žiemą per šalčius. Šioje salėje melstasi per šventes ir šeštadieniais, o kitomis dienomis – nedideliame, gerai šildomame kambaryje. Kieme stovėjo aukšta malkų rietuvė. Priebutyje tekdavo nusiauti batus – su avalyne į sinagogą nieko neįleisdavo. Žydai meldėsi triskart per dieną, pratino melstis berniukus, ir tai jie paklusniai vykdė.
Sinagoga buvo ne tik dvasinio, bet ir kultūrinio, visuomeninio žydų gyvenimo centras. Kitaip negu katalikų bažnyčiose, sinagogoje vykdavo bendruomenės susirinkimai.
Po Antrojo pasaulinio karo Pušaloto sinagoga, kaip ir dauguma žydų maldos namų, tapo gamybinės paskirties objektu. Vienu metu joje veikė konservų fabrikėlis, vėliau – dirbtinių odų cechas. Atkūrus nepriklausomybę, sinagoga grąžinta negausiai – žydų bendruomenei. Jos nariams sutikus, šiandien buvusiuose žydų maldos namuose įsikūręs malūnas.
LR Kultūros ministro 2019 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-21 Pušaloto sinagoga paskelbta regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.
Šaltiniai:
Čirvinskaitė, Viktorija. Iš Pušaloto žydų gyvenimo // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2011, Nr. 2 (31), p. 23–26.
Kanišauskas, Sigitas. Pušaloto sinagogos parkas: vizijos ir realybė // Darbas. – 2019, gruod. 7, p. 4.
Teisės aktų registras [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/d92d5a901e3c11e9875cdc20105dd260?fbclid=IwAR0AxzRnSXzrvyW3A1K38hiyrDRjp8JDZGDWAGQNCC2jEIVDDr-cgmWkA9I [žiūrėta 2019 01 29].
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Almos Balčiūnienės, Gražvydo Balčiūnaičio asmeninių archyvų.](../objects_img/2953_dsc_0125.jpg "Sinagoga Pušalote")