Architektūrinis techninis paveldas: malūnai
VISOS PARODOS
Temų sąrašas
Malūnai Pasvalio krašto e. biblio...
Malūnai Pasvalio krašto e. bibliotekoje www.pasvalia.lt
Malūnai skaitmeninėje Amerikos viešojoje bibliotekoje https://dp.la
![Pumpėnų vėjo malūnas yra Pumpėnų sen., Pumpėnų mstl., Malūno g. 2. Akmenų ir plytų mūro, kepurinis.
Pastatytas XX a. pr. (1920 m.). Kepurinis Pumpėnų malūnas – valstybės saugomas technikos raidos paminklas, 2008 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Malūno savininkas Kolalis, kilęs iš Kupiškio krašto, į Pumpėnus atsikėlė 1924 m. Malūnas ketursparnis, o jo kepurė gręžiama į vėją krumpliaratine pavara, sukama grandine. Malūno liemuo sumūrytas iš raudonų plytų. Plytos buvo gamintos gretimame Talkonių kaime, Steponavičiaus ir Lipnicko plytinėse. Jis yra 3 aukštų su cokoliu iš skaldytų lauko akmenų. Malūnas anksčiau buvo su mediniu apeigos tilteliu. Šiuo metu neveikiantis, išlikusi įranga. Atkūrus nepriklausomybę kurį laiką veikė kavinė, tačiau neilgai.
Kraštotyrininko Algimanto Stalilionio tekstas.
Lietuviškų pašto ženklų serijoje „Technikos paminklai. Malūnai“ (1999; seriją sudaro du pašto ženklai) puikuojasi ir Pumpėnų Kolalio malūno atvaizdas. Jam teko garbė reprezentuoti Lietuvą ir jos senuosius malūnus.
2017–2018 m. Pasvalio krašto muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto įgyvendinto projekto „Šiaurės sparnai“ metu rasta informacija apie Pumpėnų vėjo malūną
Malūnas priklausė Kolaliams. Iš Kupiškio krašto kilęs Jonas Kolalis į Pumpėnus atsikėlė 1924 m., nusprendęs pasistatyti malūną. Sparnuotasis pradėtas statyti apie 1925 m., baigtas – apie 1927 m. Nurodomos ir kitos atsiradimo datos – 1920, 1924 ar 1926 m. Plytos malūnui gamintos gretimame Talkonių kaime, Steponavičiaus ir Lipnicko plytinėse, mūro darbus atliko Varnas (ar Vaižmažis) iš Vabalninko, sparnus ir dantračius padarė Martišius iš Lygumų.
Malūnas statytas už Kolalio Amerikoje užsidirbtus pinigus. Pirmasis malūnininkas buvo J. Kolalio tėvas, o vėliau jis pats. Žmonių atmintyje išlikę ir kitokių šių įvykių versijų, rodos, į pirmas gretas iškeliant Kolalio tėvą: pasakojama, kad Kolalio sūnus (Jonas?) Amerikoje, šachtose uždirbtus pinigus siuntė tėvui, o šis statė malūną.
Kolalis gyveno Pumpėnuose dviejų aukštų mediniame name, taip pat pastatytame už Amerikoje uždirbtus pinigus. Žemės Kolalis turėjęs nedaug ir, atrodo, pragyvenęs iš malūno. Malūne dirbdavę 1–2 samdiniai. Vienas jų buvo Steponavičius nuo Lavėnų, jis liko dirbti malūne ir po 1945 m. Atėjus sovietams Kolalis ištremtas į Sibirą, kur 1954 m. mirė.
Kolalio malūnas tapo kolūkio malūnu. 6 deš. jame įvesta elektra. Nuo tada sparnų nebereikėjo, šie supuvę ir nukritę. Kaip paskutinis malūnininkas atsimenamas Pranas Švedarauskas.
Girnos nustojo suktis, tačiau su tuo malūno istorija nesibaigė. Kolūkis panoro jį prikelti antram gyvenimui, tik jau nebe kaip ūkio pagalbininką, o poilsio ir pramogų vietą. 1983 m. atlikti malūno tyrimai, 1986–1987 m. parengtas restauravimo ir pritaikymo kavinei bei ekspozicinėms patalpoms projektas, pradėti tvarkymo darbai. Uždėti sparnai, padarytas apėjimo tiltelis, ardyti senieji įrenginiai. Darbai vyko, o Sovietų Sąjunga ir kolūkis griuvo. Sumanymų nespėta paversti tikrove.
Apie 1992 m. malūnas privatizuotas, naujieji savininkai jame įkūrė kavinę. Deja, dabar ji jau užvėrusi duris, uždaryta apie 1999 m. Liko nostalgiška iškaba kavinė „Senasis malūnas“, nors nei tiltelio, nei sparnų nebėra.
Daugiau nei dvidešimt metų malūnas stovėjo apleistas ir paliktas griūti, bet iniciatyvūs pumpėniečiai malūną susigrąžino į savo rankas ir perleido valdymą ne pelno siekiančiai organizacijai „Būk geresnis“. Organizacijos steigėjas Arminas Vareika teigia, kad šį objektą ketinama paversti kultūros ir šiuolaikiškų pramogų vieta, kurioje vietą atrastų kiekvienas: „Toks pastatas privalo dirbti žmonių labui, jis juk tam ir buvo pastatytas, kad jame kiekvieną dieną šurmuliuotų žmonės. Pasikeitus gyvenimui ir mechanizavus miltų malimą nereiškia, kad turime uždaryti šį pastatą. Priešingai – kaip tik turime rasti būdų, kaip panaudoti šias nuostabias erdves, kurios ir toliau tarnautų žmonėms, jų kultūriniam gyvenimui, kurio reikia lygiai taip pat, kaip tądien reikėjo miltų pragyvenimui. Nuoširdžiai tikiu, kad atgijus malūnui – atgis ir miestelis.“
„Pasvalio rajono invensticijų vadove“ nurodoma: „Pumpėnų vėjo malūnas pastatytas 1920 metais. Šiandien jis neveikiantis, bet įranga išlikusi. Malūnas paskelbtas technikos raidos paminklu.“
2020 metais pumpėniečiai broliai Arminas ir Martynas Vareikos sugalvojo iniciatyvą prikelti Pumpėnų malūną naujam gyvenimui (Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/broliai-tikisi-geru-zmoniu-pagalbos-nori-prikelti-senaji-pumpenu-maluna-naujam-gyvenimui-642-1405454?copied)
Šaltiniai:
Broliai tikisi gerų žmonių pagalbos: nori prikelti senąjį Pumpėnų malūną naujam gyvenimui. Naujienų portalas 15 min.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/broliai-tikisi-geru-zmoniu-pagalbos-nori-prikelti-senaji-pumpenu-maluna-naujam-gyvenimui-642-1405454?copiedhttps://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/broliai-tikisi-geru-zmoniu-pagalbos-nori-prikelti-senaji-pumpenu-maluna-naujam-gyvenimui-642-1405454 [žiūrėta 2021-03-22]
Černa, A. Restauruojamas Pumpėnų malūnas // Darbas. – 1987, geg. 12, p. 1.
Koronavirusas paskatino atgaivinti miestelio simbolį! // Darbas. – 2020, lapkr. 12, p. 1–2.
Kulevičius, Salvijus. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 68–70.
Pumpėnų vėjo malūnas. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/c620d642-d836-4480-b8d9-cc8cae942b9b [žiūrėta 2020 10 21].
Pumpėnų vėjo malūnas. // Pasvalio rajono investicijų vadovas = Manual on investment into Pasvalys district / [Pasvalio rajono verslo informacijos centras]. - [Kaunas : Arx Baltica], 2008, p. 30.
Nuotraukos iš Algimanto Stalilionio, Tomos Mikalajūnaitės asmeninių archyvų.](../objects_img/256_Pumpenu_malunas_..jpg "Pumpėnų vėjo malūnas")
![Smilgių vėjo malūnas yra Daujėnų sen., Smilgių k. Medinis, kepurinis.
Gyvuoja kelios malūno atsiradimo versijos. Dabartinis malūno šeimininkas dalijasi istorija, esą 1898 m. malūną pradėjo statyti apie 50 ha žemės turėjusi ūkininkė Vadapolienė. Darbai trukę ilgai, net iki 1923 m. Ilgus statybos metus esą liudija malūno kepurėje išlikusios datos „1908“, „1913 II“, „1919 I“, „1922 M. 11 Liepos [...] Kepure“. Kad tarpukary malūne šeimininkavusi Vadapolienė, tikina ir kiti kraštiečiai.
Pasakojama ir vyriškoji malūno kilmės versija. Pagal ją malūną 1891 m. pasistatė Mažiežius Vadapalas (Vadapolas). Tai patvirtintų malūno kepurėje greta datų kirilica įrašyta vyriška pavardė „Водапаласъ“. Statyba brangiai kainavusi, prasiskolinta, malūnas išnuomotas. Iš carinės kariuomenės grįžęs sūnus Povilas atpirko praskolintą ūkį ir pasiėmė malūną. Įvairūs to meto (1922–1932) rašytiniai šaltiniai liudija, kad malūno šeimininkas iš tiesų buvęs Povilas Vadapalas (Vodopalas). O jau po šio mirties malūnu pradėjo rūpintis žmona Paulina Vadapalienė (Vadapolienė; mirė apie 1953 m.).
Minima, kad malūną statę (medžio darbus atlikę) vietiniai meistrai, vidaus įrenginius ir girnas darę Rygos meistrai, o statybai reikalinga mediena (pušis, ąžuolas) gabenta iš Latvijos.
Malūne likę ir daugiau užrašų. Pirmame aukšte ant sienos – „1913 году“, „1913 [...] 23. Дня.“, „1914“, „Г. Рига. фра[...] завоть“ ir kt. Antrame – „1913. года.“, „Г Рига Ф“, „1961 Panevėž[...] SMV“ ir kt. Gal jos pasakoja dar kitą istoriją, kad malūnas vis dėlto statytas 1913 m. Rygos meistrų, o 1922 m. keista ar remontuota kepurė?
Apie 1930 ar 1936–1938 m. malūnas apkaltas kokybiška, iki šių dienų išlikusia angliška skarda (tokia skarda „padengtas“ ir malūnas Pušalote). Pasinaudota valstybės remiama medinių ir šiaudinių stogų keitimo į skardinius programa. Apie 1936 m. Vadapolienės malūną išsinuomojo ar darbininku parsisamdė „melnikas“ Kazimieras Krasauskas (1899–1959), anksčiau dirbęs Tetirvinų malūne. Jis apsigyveno sodybėlėje greta malūno. „Melnikas“ ne tik malęs, bet ir pats remontuodavęs malūną. Malūne buvo piklius, kruopų darymo mašina. Malūnas garsėjęs geru pikliumi.
Atėjus sovietams apie 1948 m. Vadapalai ištremti. Malūnas nacionalizuotas, šeimininkauti pradėjo „Naujo gyvenimo“ kolūkis. Ir toliau malta. Iki 1959 m. malūnininku dirbo tas pats Krasauskas, vėliau – Sidonas (?) Avižonis, Jonas Anelionis ir kiti. 1957–1959 m. pastatytas 50 kW variklis, malūnas pritaikytas sukti elektra. 9 deš. viduryje, kai nebeliko mokančių daryti ir keisti susidėvėjusius krumpliaračius meistrų, malūnas sustojo.
1992 m. malūną nusipirko „melniko“ Krasausko žentas Alfonsas Filmanavičius. Dabar malūnas priklauso Krasausko anūkui Valentinui Filmanavičiui.
Vadapalų / Vadapolų / Vadopolų pavardė buvo gausiai paplitusi krašte. Smilgių kaime – vieni Vadopalai[.] Anksčiau Smilgiuose, būdavo, kur pasisuksi – vieni Vadopalai. Visi kilę iš vienos šaknies: vieni paveldėję tėvų žemę, kiti išėję užkuriomis, treti prisipirkę žemės. Dėl Vadopalų gausybės beveik kiekvienas turėjo pravardę.
Smilgių Povilas Vadapalas vadintas Vidusodžio Vadapalu. Jis turėjo daug žemės, buvo Daujėnų valsčiaus viršaičiu (apie 1932 m.). Rodos, Smilgių malūno šeimininkai minimi Daujėnų klebono Felikso Eremino užrašuose (1945): „Vadapalai turi 30 ha ūkį ir pasistatė gražius trobesius. Vadapalas – tylus, darbštus, geras ūkininkas.“
Už 2 km nuo Smilgių Daujėnuose taip pat stovėjo vėjo malūnas – šis irgi priklausęs Vadapalams, tik jau kitiems (minimas Petras, Morta ir kiti).
Smilgiuose, be vėjinio, būta ir daugiau malūnų: Alfonso Kalkio motorinio (statytas 1938 m., sudegė karo metais), Jono Šukio vandens (suko girnas ir milo vėlimo įrenginius), nesėkmingai akmens mūro vėjo malūną buvo pradėjęs statyti Juozas Laurišionis (nebaigtas statyti). Šukys ir Laurišionis prieš tai uždarbio buvo išvykę į Ameriką. Po karo minimas Jonas Jakuška, dirbęs motoriniame malūne.
Į Vadapolų malūną Smilgiuose maltis vykdavę ir iš tolimų vietovių, net Vabalninko (už 16 km) ir jo apylinkių.
Prisimenama, kad pokario metais naktimis miltų ateidavę partizanai iš Žaliosios girios.
Šaltiniai:
Daujėnai / sudarytojas Antanas Šimkūnas. – Vilnius: Versmė, 2015, p. 1016.
Kulevičius, Salvijus. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 71–72.
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų ir Tomos Mikalajūnaitės asmeninio archyvo.](../objects_img/1565_dsc_0006.jpg "Smilgių vėjo malūnas")
![Kiemėnų (Gurausko) vėjo malūnas yra Namišių sen., Kiemėnų k. Kepurinis plytinis ir molinis vėjo malūnas.
Malūnas pastatytas 1913 m. Priklausė Karoliui Gurauskui (Garauskui), po šio mirties – žmonai Agotai. Šeimininkai gyveno greta malūno, mediniame name, išlikusiame iki šių dienų.
Atėjo sovietiniai ir kolūkio laikai. Menama, kad 1951 m. malūną pradėjo sukti variklis, iš pradžių garinis, vėliau dyzelinis, o galiausiai elektros. Pradžioje, atrodo, dar neužmirštas ir vėjas, naudotasi jo galia (1951 m. buvo pakeisti sparnai), tačiau pastačius elektros variklį nebereikėję nei vėjo, nei sparnų. Kolūkio malūne nurodytomis dienomis galėdavo susimalti ir „privatūs“ žmonės. Girnas ilgiausiai valdė P. Karinauskas ir Klemensas Misiūnas. Malūno durų staktoje išlikę užrašai „1950“ ir „1980“ liudija šias jau primirštas sovietinių metų istorijas.
Data, įspausta ant naujų, iš baltų silikatinių išmūrytų malūno vidaus betono pertvarų – „2000.07.20“ – priklauso jau kitai epochai, kitam malūno gyvenimo tarpsniui. Griūvant kolūkiams malūną įsigijo Petraičiai, jis pradėtas naudoti savoms reikmėms. Dabar malūnas nustojęs malti, pasitinka atlapomis durimis.
Ant Petro Rinkūno novelių romano „Kiemėnų kaimas“ (1943) puikuojasi ne tik Pasvalio krašto vietovardis, bet ir malūno siluetas. Tiek ši iliustracija, tiek pačiame romane paminimas malūnas veikiau yra abstrakcija ir literatūrinė išmonė nei konkretaus malūno atvaizdas. Vis dėlto Kiemėnų malūnas iš visų Pasvalio krašto malūnų yra vienas įsimintiniausių ir populiariausių – susilaukia vietos metraštininkų, poetų ir kitų kūrėjų dėmesio.
Šaltiniai:
Kulevičius S. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 65–66.
Lietuvos vėjo malūnai. Kiemėnai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://malunai.lt/malunas.php?malunas_id=147 [žiūrėta 2018-05-21].
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų ir Lietuvos vėjo malūnai. Kiemėnai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://malunai.lt/malunas.php?malunas_id=147 [žiūrėta 2018-05-21].](../objects_img/2417_dsc_0582.jpg "Kiemėnų (Gurausko) vėjo malūnas")
![Paliepių vėjo malūnas yra Vaškų sen. Akmenų ir plytų mūro, kepurinis.
Greta Grūžių būta kelių dvarų – Grūžių, Didžiųjų Grūžių (Kalneliškių), Mažųjų Grūžių ir Paliepių Grūžių (Paliepių). Pastarąjį valdė bajorai Ruščicai. Dvaro malūnas iškilo 1881 m., kai čia šeimininkavo Antanas Vladislovas Ruščicas (1835–1895). Malūnas pastatytas greta dvaro sodybos. Ji sovietmečiu sunaikinta – sodybos vietoje išdygo gyvulininkystės kompleksas. Pasakojama, kad Paliepių malūną ir Vaškų bažnyčią statė tie patys meistrai. Jie pastatyti tais pačiais metais – 1881 m. Esą ir jų plytos visiškai tokios pat ir turbūt buvo degtos Grūžių (Kalneliškių) Povilo Puzino keramikos fabrike (veikė 1880–1888).
Apie 1894 m. dvarą perėmė Ruščico duktė Ona Julija (g. 1875) ir jos vyras Juozapas Skripka (Juozas Skripkus; 1870–1937). Skripka buvo inžinierius, 1921–1924 m. pagal jo projektą pastatyta Grūžių bažnyčia. Bandė užsiimti ir verslu – tarpininkavo technikos įrenginiais prekiaujančioms užsienio įmonėms. Iš vieno 1922 m. reklaminio skelbimo: „Inžinierius Juozas Skripkus. [...] Atlieka įvairiausius technikos darbus; sustato sąmatas ir projektus garu, vandeniu ir motorais varomoms priemonės įstaigoms kurti bei įrengti, pavyzdžiui – malūnams, tartokams, elektros stotims, karšykloms, verpykloms ir t. t.“ Rezidavęs Kaune. Klientams siūlė tai, kas modernu, tačiau Paliepių dvaro malūnas, atrodo, taip ir liko „senamadiškas“ – vėjo sukamas. Apskritai dvaras tada išgyveno ne pačius geriausius laikus: buvo ekonomiškai silpnas, sakoma, kad šeimininkas net neturėdavęs pinigų atsilyginti už darbus. Malūno savininku įvardijamas Skripka. Tačiau 1923 ir 1925 m. nurodoma kita pavardė – Adolfas Rosijus (g. apie 1867), gyvenęs Paliepių dvare.
„Vienybės“ kolūkio laikais malūnas pertvarkytas, girnas pradėjo sukti elektra. 1982 m. paveldosauginiuose dokumentuose apie malūną įrašyta, kad vidaus įrenginiai išlikę, naudojamas pagal paskirtį. 1990 m. malūnas liko be darbo. Vėliau kažkas išsivežė vertingesnius malūno techninius įrenginius. Stovi jis dabar bešeimininkis, nesaugomas.
Kultinės Boriso Dauguviečio pjesės „Žaldokynė“ (1947) pagrindinis personažas pagyvenęs aludaris, valstietis Jokimas Žaldokas, fone griežiant „Gimiau aš Pasvaly, mažajam miestely“, porina apie save: „Och, Motiejau, Motiejau... Kiek čia žmogaus, kiek galiūno būta. Du pūrus žirnių į Skripkaus mūrinį vėjo malūną bėgte užnešdavau... Pusgirnį pakeldavau, o dabar...“. Ar ne Paliepių Skripkaus malūnas prisimintas? „Žaldokynė“ tituluojama seniausiu Lietuvos teatruose teberodomu spektakliu.
Žymiojo Vytauto Misevičiaus apysakoje „Kryžiuočio kapas“ (1966) minimas vėjo malūnas „Raudonikis“ taip pat siejamas su Paliepių malūnu. Vis dėlto į šio literatūrinio malūno pirmtakus labiau tiktų Raudonpamūšio vėjo malūnas (dabar Pakruojo r.). Šis ne tik keliais kilometrais arčiau rašytojo gimtojo Joniškėlio, bet ir jo istorija turi sąskambių su apysakoje pasakojama: 1944 m. vokiečiai iš šio malūno apšaudė sovietinius partizanus ir karius, tuo metu nukentėjo malūno kepurė ir pats malūnas.
Šaltiniai:
Grūžių krašto istorinis paveldas: [kraštotyrinė medžiaga] / parengė Ratinskienė D. – Grūžiai, 2010, 44 p.
Kulevičius S. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 66–67.
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Zenono Baubonio asmeninio archyvo, Lietuvos vėjo malūnai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.malunai.lt/gallery.php?malunas_id=148&tipas=1 [žiūrėta 2018 05 29].](../objects_img/1850_148a2.jpg "Paliepių vėjo malūnas")
![Vienžindžių vėjo malūnas yra Vaškų sen., Vienžindžių k. Akmens mūro, kepurinis.
Kepurinis akmeninis malūnas pastatytas 1910 m. Jis priklausė Antanui Rauckiui (apie 1879–1941; žmona Anastazija Jurgaitytė, vedė 1911 m.). 1911 m. Joniškėlio bažnyčios dokumentuose Rauckis paminimas kaip malūnininkas. Sakoma, kad šiame malūne mažai malta, nes būta nesklandumų su jo konstrukcija ir dėl to girnoms įsukti reikėdavę didelio vėjo.
Dabar malūnas yra ūkininko J. Viskupaičio valdose. Malūnas stovi Vienžindžių kaimo vakariniame gale. Kadangi buvo toli nuo kolūkio centro, tai jau nuo 1983 m. buvo nebenaudojamas ir taip pamažu nyko.
Šaltiniai:
Grūžių krašto istorinis paveldas: [kraštotyrinė medžiaga] / parengė Ratinskienė D. – Grūžiai, 2010, 44 p.
Kulevičius S. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 74.
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų ir Zenono Baubonio asmeninio archyvo.](../objects_img/2262_2015-12-01 14.43.09.jpg "Vienžindžių vėjo malūnas")
![Pušaloto vėjo malūnas yra Pušaloto sen., Pušaloto mstl. Medinis, kepurinis.
Malūnas statytas XX a. pradžioje Pušaloto vienkiemyje. 1911 m. jį iš žydo nupirko buvęs knygnešys Jonas Melinskas (Mialinskas, 1877–1938). Jau nepriklausomos Lietuvos metais medinis statinys apkaltas angliška skarda, išlikusia iki šių dienų. Ant gelžbetoninio variklio pado įspausta data liudija, kad 1963 m. malūne įrengtas ar atnaujintas variklis.
Po 1990 m. malūnas grąžintas Izabelei Melinskaitei-Šidagienei (1913–1997).
Pušalote kadaise buvo du ar trys malūnai.
Medinės Melinsko malūno dalys kažkada buvo sunumeruotos. Skaičiai aiškiai matyti ir dabar. Tai liudytų, kad malūnas buvo perkeltas ar kad planuota tai padaryti.
Šaltiniai:
Kulevičius S. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 70–71.
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Pušalotas. Lietuvos vėjo malūnai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://malunai.lt/gallery.php?malunas_id=149&tipas=1, [žiūrėta 2016 10 12].](../objects_img/2821_149a2.jpg "Pušaloto vėjo malūnas")
![Kidžionių vėjo malūnas yra Pušaloto sen., Kidžionių k. Akmens mūro, kepurinis.
Malūną XX a. pradžioje pasistatė trys broliai Marcinkevičiai, padedami inžinieriaus vokiečio. 1922–1923 m. savininku minimas Petras Pilotas. Apie 1930 m. malūną nupirko kaimo gydytojas Jaruševičius ir vestuvių proga padovanojo savo tarnaitei. Taip malūnas tapęs Dirvonauskų.
Po 1990 m. malūnas grąžintas tikrųjų šeimininkų palikuonei.
Į Kidžionių malūną atvykdavę maltis ir iš tolimesnių vietų, pavyzdžiui, Būdininkų ar Pazūkų, buvusių už 5 ar daugiau kilometrų.
Šaltiniai:
Kulevičius S. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 65.
Lietuvos vėjo malūnai. Kidžioniai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://malunai.lt/malunas.php?malunas_id=146
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų ir Lietuvos vėjo malūnai. Kidžioniai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.malunai.lt/gallery.php?malunas_id=146&tipas=1](../objects_img/2885_146a1.jpg "Kidžionių vėjo malūnas")
![Balsių vandens malūnas yra Pasvalio apylinkių sen., Balsių k., už 4 km nuo Pasvalio, Lėvens upės vingyje, šalia kelio Pasvalys–Šiauliai.
Šis kultūros paminklas pastatytas 1764 m. 2008 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.
Malūnas stovi prie Lėvens upės. Pamatai ir sienos sumūryti iš lauko akmenų. Vandens malūną statė vietiniai meistrai. Šiaurinėje sienoje, kampe, akmenyje iškalta data – 1898 m., tais metais atstatyta rytinė malūno siena.
Malūne buvo dvejos girnos, sukamos vandens ratų. Vienos paprastam malimui, kitos – pikliui; pirmo aukšto šiaurės rytiniame kampe buvo įrengta vilnų karšykla. 1961 m. didžiuliai vandens ratai nustojo suktis – malūnas sustojo visam laikui. Įrengimai išmontuoti.
Šiuo metu, restauruotame malūno pastate – svečių namai.
Virginijos Varanauskienės (Pasvalio r. savivaldybės investicijų ir valdymo skyriaus kultūros vertybių specialistės) tekstas.
„Pasvalio rajono invensticijų vadove“ teigiama, kad Balsių vandens malūnas, „statytas 1764 metais, – vienas iš seniausių vandens malūnų Respublikoje, saugomas istorinis paminklas. Jo įrengimų neišliko, restauruotose patalpose įrengta svetainė, poilsiavietė, užsakymai pobūviams priimami iš anksto. Malūne ir jo kieme gausu įrankių ir rakandų, primenančių XIX a. pradžios buitį.“
Šaltiniai:
Balsių vandens malūnas. // Pasvalio rajono investicijų vadovas = Manual on investment into Pasvalys district / [Pasvalio rajono verslo informacijos centras]. - [Kaunas : Arx Baltica], 2008, p. 30
Balsių vandens malūnas atstatytas sovietmečiu, išpuoselėtas – nepriklausomoje Lietuvoje : [nuotrauka] // Lietuvos žinios. – 2008, vas. 22, p. 21.
Stražnickas, Laimius. Šiaurės Lietuvos paminklai galinėjasi su pavasario stichija. – Iliustr. // Savaitė su TV. – 2010, Nr. 14 (bal. 7), p. 16–17.
Repovienė, Vaida. Balsių malūne – vaiduoklių šėlionės. – Iliustr. // Sekundė. – 2011, liep. 1, p. 6–7.
Raugalytė, Gintarė. Balsių malūno istorija – praeities ir dabarties sintezė. – Iliustr. – Rubrika: Atsigręžimai į praeitį // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2011, Nr. 1 (30), p. 29–35.
Osvaldas Daugelis ant apledėjusio Balsių malūno ratlankio : [malūnininko nuotrauka] // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2011, Nr. 1 (30), p. 29.
Kartu prakalbinkim vandens malūnus! / Pasvalio krašto muziejaus informacija. – Iliustr. // Darbas. – 2019, liep. 30, p. 3.
Bitinaitė, Asta. Apie mūsų krašto senuosius vandens malūnus. – Iliustr. // Darbas. – 2019, gruod. 5, p. 3.
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Vido Dulkės, Dainiaus Vareikos asmeninių archyvų.](../objects_img/69_BCS2_1518.JPG "Balsių vandens malūnas")
![Raubonių vandens malūnas, vilnų karšykla-verpykla (u. k. 2399) yra Saločių sen., Raubonių k., Taikos g. 5.
Malūnas, pastatytas XIX a. pabaigoje, netoli plento Pasvalys–Biržai, Tatulos upės slėnyje, prie pat kranto. Rasti dokumentai liudija, kad 1775 m. Raubonyse grūdus malė Tatulos upės tėkmės įsukti 2 mediniai ratai sukę 2 girnas. Tuomet Raubonių vandens malūnas buvo vienintelis Krinčino parapijoje. 1860 m. dvarininkas Lui fon Roppas (1824–1897) nupirkęs Raubonių kaimą, nupirko ir senąjį Raubonių malūną bei pastatė iki šiol tebestovintį raudonmūrį. 1907 m. pradėjo veikti iš raudonų plytų sumūrytas malūnas ir vilnų karšykla-verpykla su Anglijoje ir Švedijoje supirkta technologine įranga. 1921 m. malūno savininku įvardytas Latvijos pilietis Jonas Ribbė. Apie 1936–1938 m. Raubonių vandens malūnas parduotas žydui Chackeliui Zivui. 1940 m. Raubonių malūnas nacionalizuotas. 1941–1944 m. vienvaldžiu malūno šeimininku tampa Lietuvos vokietis Henrikas Brandenburgis. Sovietiniais metais malūnas toliau veikė. Girnos nustojo suktis 1987 m., o karšykla-verpykla uždaryta 1997 m. 1991–1993 m. vilnų karšykla-verpykla priklausė Pasvalio valstybinei buitinių paslaugų įmonei. Nuo 1995 m. ji perregistruota į UAB „Raubonių verpykla“, priklausiusią Pasvalio savivaldybei.
Funkcionuojant malūnui buvo suformuotas kompleksas, susidedantis iš tvenkinio, vandens kanalo ir pastato, kuriame buvo sukomponuoti malūno, karšyklos bei verpyklos įrengimai. Malūno turbinas suko iš tvenkinio kanalo atitekantis vanduo. Tarp pastato ir tvenkinio buvo kiemas, kur iki šiol yra išlikęs balkonas su stogeliu maišų pakėlimui į antrą aukštą. Malūnas pastatytas dviejų aukštų, raudonų plytų mūro, netinkuotas. Abiejuose jo galuose pastatyti vienaaukščiai mūriniai priestatai. Sienos mūrytos labai kokybiškai, mūras tvirtas, gražus. Pamatai iš akmenų, plytų.
Šiandien šis svarbus praeities architektūrinis ir retas inžinerinis objektas su gerai išsilaikiusia technologine įranga turi unikalią vertę. Todėl jis tapo valstybės saugomu istorijos, technikos ir architektūros paminklu, 2008 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Iki šių dienų yra išsaugota senoji karšyklos ir verpimo technika.
Pasvalio r. savivaldybės investicijų ir valdymo skyriaus kultūros vertybių specialistės Virginijos Varanauskienės (1969–2014) tekstas.
2014 m. Pasvalio rajono Raubonių kaimo bendruomenė suprasdama Raubonių vandens malūno, vilnų karšyklos-verpyklos svarbą, pasirašė panaudos sutartį ir ėmėsi aktyviai ieškoti pagalbos šiam objektui išsaugoti.
2015 m. rugsėjo 12 d. po aštuoniolikos metų pertraukos vėl pradėjo dūgzti Raubonių vandens malūno – vilnų karšyklos verpyklos mašinos. Ne komerciniais, o pažintiniais tikslais. Valstybės saugomo unikalaus ne tik mūsų krašto, bet ir visos Lietuvos kultūros paveldo objektas atgimė Raubonių bendruomenės ir projekto konsultanto Vaidoto Gikio pastangų bei entuziazmo dėka.
Projekto „Tradicinių amatų centro kūrimas“ pagrindinis tikslas – Raubonių vandens malūno karšykloje-verpykloje įkurti tradicinių amatų centrą, atgaivinti ir puoselėti tradicinius vilnos amatus.
Per rekordiškai trumpą laiką – tris mėnesius, suremontuotos patalpos, sutvarkyta elektros instaliacija, sumontuota apsaugos signalizacija su vaizdo stebėjimo sistema, įrengti žaibolaidžiai, atliktas vilnų karšyklos-verpyklos technologinės įrangos dalinis remontas, įsigyti vidaus baldai ir lauko biotualetai, surengti vilnos apdirbimo praktiniai mokymai. Visas projektas atsiėjo apie 60 tūkst. Eur (daugiau nei 200 tūkst. litų).
Pirmajame raudonų plytų pastato aukšte įkurtos jaukios amatų dirbtuvės. Jose pastatytas stalas, ant kurio mokomasi velti vilną. „Pirmi bandymai praėjo sėkmingai. Susirinko dvidešimt žmonių, beje, vien moterys. Jos išmoko nusivelti kambarines šlepetes, riešines“, – pasakojo Raubonių bendruomenės pirmininkė Gražina Paškevičienė. Edukacinė programa „Vilnos kelias“ sukurta, remiantis vilnų karšykloje-verpykloje dirbusių žmonių pasakojimais. Ypač daug vertingos informacijos pateikė viena paskutiniųjų jos darbininkių Irena Kvedaraitė-Poškuvienė.
V. Gikys pripažino, kad vilnų karšyklos-verpyklos atgimimo pradžia buvo sunki. Pastatas įrašytas į nekilnojamų kultūros vertybių registrą, tad net mažiausius darbus reikėjo derinti su paveldosaugos specialistais. „Nieko nebuvo galima daryti be techninio statybos projekto, kuris kainavo tiek pat, kiek mes turėjome „Leader“ programos lėšų amatų centrui kurti. Tad užsukę į vilnų karšyklą-verpyklą neišvysite tviskančių spalvų, įspūdingų langinių, nes atliktas tik paprastas remontas“, – paaiškino V. Gikys.
2018 m. pabaigoje pradėti senojo Raubonių vandens malūno restauracijos ir rekonstrukcijos bei pritaikymo turizmo reikmėms darbai. Projektas užtikrins turizmo produktų įvairovę Lietuvoje, naujų produktų atsiradimą ir plėtrą. Muziejaus malūno pastate atidarymas, ekspozicijos, lankytojų supažindinimas su vilnos karšimo ir verpimo, duonos gaminimo bei alaus darymo procesais plėtos Lietuvos kultūrinį paveldą ir prisidės prie jo išsaugojimo ir perleidimo ateities kartoms.
2020–2021 m. vyksta karšyklos-verpyklos priestato kapitalinis remontas. Jį atlieka Vilniuje registruota UAB „Versiculus“.
2022 m. rugpjūčio 27 d. po ilgų restauracijos metų malūnas atidarytas lankytojams. Renovuotas malūno pastatas, įrengtos patalpos, sutvarkyta aplinka.
Šaltiniai:
Kanišauskas, Sigitas. Žvilgsnis į didžiausių investicinių projektų sąrašą // Darbas. – 2021, saus. 30, p. 3.
Kraptavičiūtė, Kotryna. Raubonių girnos vėl ūžia ir traukia žmones iš visos Lietuvos // Darbas. – 2022, rugs. 1, p. 5.
Samuolytė, Vaida. Raubonių vandens malūnas-karšykla-verpykla prikeliama naujam gyvenimui // Darbas. – 2021, rugpj. 12, p. 1, 5.
Skujienė, Ksaverija. Raubonių vandens malūnas, vilnų karšykla-verpykla // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2009, Nr. 2 (27), p. 33–36.
Raubonių vandens malūnas ir karšykla-verpykla. Raubonių bendruomenės ir kultūros namų internetinė svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://raubonys.lt/rauboniu-vandens-malunas-ir-karsykla-verpykla/?fbclid=IwAR3W-BEV5yc_j1np1SzQ2iqpfbjfWPPxE30vn9AMOVIvR4BE7okL8Zc8Tpk [žiūrėta 2020 05 04].
Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Virginijos Varanauskienės, Gražvydo Balčiūnaičio, Tomos Mikalajūnaitės asmeninių archyvų.](../objects_img/50_IMG_9808.JPG "Raubonių vandens malūnas, vilnų karšykla-verpykla")